Prie tuščių šulinių. 28 dalis

Debesų turas (2)
* * * * * * * * *


Tramvajaus viduje buvo erdvu ir sėdimų vietų įrengta daugiau nei reikia. Tie, kas norėjo sėdėti vieni ir netrukdomi, užėmė pačias atokiausias vietas ir nutaisė ypač rūškanas minas.  Daugiausiai tai buvo paaugliai, kuriems sunkiai sekėsi bendrauti.
Nojus ir Adrianas  atsisėdo pačiame priekyje, kur buvo didžiausi langai ir dar vienos – dabar uždarytos – durys. Dvylikametė ir Mergina Madingu Kostiumėliu nusprendė prisidėti prie jų, tik kitoje praėjimo pusėje.
Dabar, kai žmonės atsidūrė arčiau vienas kito, pasipylė naujos pažintys ir pokalbiai. Net ir patys asocialiausi paaugliai neišvengė vieno ar kito žodelio.
„Jiems tik į gera“, pagalvojo Nojus, viena ausimi klausydamasis, kas vyksta už nugaros.
Priešingai nei jis tikėjosi, žmonės mielai dalijosi savo mirties aplinkybėmis. Dalis jų gailėjosi taip ir nespėję atsisveikinti su gyvaisiais. Kažkuris vis dar jaudinosi dėl savo katino, likusio bute. Kelios moterys ilgėjosi savo vaikų ir tai joms tapo gera proga susipažinti. Kažkuris paauglys skundėsi, jog po mirties jam liko tik rūbai, bet ne mobilus telefonas.
Nė vienas šių žmonių nemirė natūralia mirtimi. Net ir anksčiau regėtą senolę pasiglemžė paūmėjęs plaučių vėžys ir nenoras mesti rūkyti. Ji netgi prisipažino, jog tikėjosi mirti su pypke dantyse. Turbūt vienintelė laimingiausia.
Visi kiti žuvo auto avarijose, nukritę nuo kopėčių, netyčia paslydę, pavartoję netinkamus vaistus, vėl paslydę, pavartoję per daug tinkamų vaistų, ne ten koją pastatę ir nukritę nuo laiptų, užspringę blogai sukramtytu maistu, nuo žioplo gydytojo rankos ir, žinoma, vėl paslydę ant šlapios žemės.
Visa tai privertė Nojų kilstelėti antakį.
Panašu, jog net blaiviems žmonėms ne ten padėta koja buvo viena dažniausių mirties aplinkybių.

Pagaliau chronometras liovėsi tiksėjęs ir tramvajaus durys užsivėrė. Po grindimis sugaudus motorui, transportas trūktelėjo iš vietos, atsiskyrė nuo stoties ir ėmė pamažu greitėti, taikydamasis į tarpą tarp dviejų ypač stambių kamuolinių debesų.
„Netgi tramvajaus ratai trinksi taip, lyg išties važiuotų bėgiais, “ - pagalvojo nustebęs Nojus.
Suskambo tylus signalas ir nuo tramvajaus lubų lėtai atsilenkė platus monitorius, užstodamas didžiąją dalį priekinio lango. Ekranas ryškiai nušvito,  parodydamas... tą patį vaizdą pro priekinį langą. Viršutiniame ekrano kampe spindėjo violetinis logotipas, vaizduojantis įmantrią raidę R.
- Sveiki, brangūs keleiviai! - suskambo džiugus moteriškas balsas iš paslėptų garsiakalbių. - Ačiū, jog naudojatės Regijos transporto sistema. Pirmasis kelionės tikslas bus pasiektas po trisdešimt penkių standartinių minučių. Kad neleistumėte laiko veltui, kelionės metu jums bus suteikta pirminė informacija, kurios išsamesnę versiją galėsite gauti Regijos Turizmo Centre, o ypač detalius duomenis surasite bet kurioje Regijos bibliotekoje. Visos bibliotekos yra prieinamos viešai ir neribojamai.
O kol kas - informatyvios jums kelionės!
Sugrojo jau girdėtos trys natos. Moterišką balsą pakeitė sodrus bei mąslus vyriškas, pabrėžtinai lėtai tęsiantis kiekvieną žodį:

- Kas yra Srautas?.. Atsakyti šiam klausimui buvo sukurta daug teorijų, tačiau Regijos visuomenėje labiausiai paplitusi viena  - Srautas yra informacijos upė, ištekanti iš kiekvienos gyvybės. O mes esame ta informacija, kuri po mirties pakliūva į Srautą. Jūs esate informacija. Netgi tramvajus, kuriame keliaujate – jis taip pat yra užfiksuota informacija. Mes visi egzistuojame Srauto tėkmėje, nuolat kviečiami pasiekti jo ištakas ir pradingti jose.  Niekas nežino, kas iš tiesų ten įvyksta. Labiausiai paplitusi teorija skelbia,  jog pasiekusi Srauto ištakas, informacija yra apvaloma, išgryninama ir sugrąžinama ten, kur jos labiausiai reikia. Galbūt į Žemę. O galbūt į kitas planetas, kuriose egzistuoja gyvybė.
Niekas nežino, kiek laiko egzistuoja Srautas. Gali būti, jog jis prasidėjo sulig pačia primityviausia gyvybe, kaip mums dar nežinomas natūralus reiškinys. Mums, žmonėms, labiau svarbus yra tas istorinis momentas, kai mes pradėjome suvokti save kaip mąstančias būtybes.
Spėjama, jog pačioje pradžioje Srautas buvo rami ir taiki vieta. Gyvybė atsirasdavo, žūdavo, patekdavo į Srautą ir ramiai pasiekdavo jo ištakas.
Bet... viskas ėmė keistis, kai į Srautą ėmė patekti protingos būtybės. Žmonės.
Labai to norėdami, žmonės gali pasipriešinti Srauto tėkmei. Įprastomis aplinkybėmis šis pasipriešinimas būna labai menkas, arba jo nebūna visai. Mes išeiname kaip ir visos kitos gyvybės formos.
Tačiau kartais mirties aplinkybės būna tokios sukrečiančios, kad paskatina priešintis Srautui bet kokiomis priemonėmis. Daugelis turbūt esate girdėję apie Aušvico stovyklų aukas, Nankino* masines žudynes, ar Kambodžos genocidą?

Monitoriaus ekrane blykstelėjo juodai baltos nuotraukos, rodančios vaizdus iš paminėtų vietų. Balsas tęsė toliau, išlaikydamas tą patį lėtą, šiek tiek hipnotizuojantį tempą:

- Panašūs momentai žmonijos istorijoje kartojasi nuo neatmenamų laikų. Tokių tragedijų metu į Srautą yra paleidžiama daugybė besipriešinančių, kurie labai stipriai trokšta grįžti atgal, apsaugoti kažkurį artimą žmogų, ar atkeršyti skriaudėjui.
Kaip jau minėjau, mes visi patenkame čionai informacijos pavidalu. Jei dabar Jus sugrąžintume atgal į Žemę, jūs nepajėgtumėte įtakoti net menkiausio fizinio proceso. Taigi, lyg ir nieko blogo, kad visos tos nelaimingos sielos veržiasi ten, tiesa?..
Deja, istorija byloja visai ką kita. Kaip jau minėjau, besipriešinantys Srautui dažnai būna valdomi labai stiprių emocijų, kurios priveda prie nenumatytų kraštutinumų.

Tam tikru istoriniu momentu keli besipriešinantys atrado metodą, kaip padidinti savo įtaką gyvųjų pasaulyje. Jie tą darė jėga pasisavindami kitų mirusiųjų informaciją. Gyvųjų pasaulyje tokia veikla būtų vadinama kanibalizmu. Pats metodas nėra slaptas, informaciją apie jį galima rasti bet kurioje Regijos bibliotekoje. Tačiau jis yra griežtai uždraustas įstatymu.
Deja, ankstyvuoju istoriniu periodu nei Regija, nei įstatymai dar neegzistavo. Informacinis, ar kitaip tariant, sielų kanibalizmas pamažu plito.

Vaizdas ekrane vėl pasikeitė. Šį kartą karo vaizdus pakeitė groteskiškų pabaisų nuotraukos, kurias išvydę keleiviai ėmė neramiai murmėti. Išvydęs tai, Nojus pasijuto ypač nejaukiai.

- Maždaug prieš šešis ar septynis tūkstančius metų tokio kanibalizmo dėka atsirado ypač galingos būtybės, kurias mes vadiname „Pirmaisiais“. Vaizdai, kuriuos dabar matote, nėra tikros nuotraukos. Jie yra atkurti iš seniausių Regijos gyventojų atminties. Mes tiksliai nežinome, dėl kokios priežasties Pirmieji įgavo tokias išvaizdas. Spėjama, jog  pokyčius iš dalies lemia nestabili psichinė būsena. Dar yra manančių, jog tokią išvaizdą nulemia neribojamas naujos informacijos įsisavinimas. Galų gale, Pirmieji surijo dešimtis milijonų kitų mirusiųjų.
Šie padarai buvo tokie galingi, kad galėjo lengvai paveikti kelias tonas sveriančius fizinius objektus Žemėje. Jie buvo tie, kurių dėka Srautas pavirto ypač pavojinga vieta. Neliko garantijos, jog miręs asmuo pasieks Srauto ištakas. Dauguma mirusiųjų buvo nutveriami ir sudorojami vos tik patekę į Srautą.
Taip pat šie padarai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Žemėje ėmė plisti tam tikros religijos.
Regijos istorikai yra priskaičiavę apie du šimtus Pirmųjų.
Be jų dar egzistavo tūkstančiai kitų, ne tokių galingų būtybių, kurių dėka Žemėje paplito istorijos apie vaiduoklius ir demonus. Šių padarų veikla didžiausią piką pasiekė keturiolikto amžiaus viduryje.

Vaizdas monitoriuje vėl pasikeitė. Pasipylė nuotraukos su įvairiais paranormaliais reiškiniais, dalį kurių Nojus atpažino regėjęs internete. Šios nuotraukos buvo senos, darytos pirmaisiais fotoaparatais ir jų vaizdų kilmė iki šiol išliko nepaaiškinta. Nebuvo nė vienos modernesnės nuotraukos. Nojus spėjo, jog didžioji dalis naujesnių vaizdų buvo tiesiog padirbta vaiduoklių entuziastų.

- Prieš šią epidemiją,   - tęsė balsas, - rimčiau buvo pradėta kovoti keturiolikto amžiaus pabaigoje, kai slapta susibūrė keli šimtai išgyvenusių. Deja, net ir šie kilnūs kovotojai buvo priversti naudoti kanibalizmo metodą, nes nebuvo jokio kito būdo tapti stipresniais už tuos, prieš ką jie kovojo. Minėti kovotojai pradėjo nuo silpniausių taip vadinamų „demonų“ ir iki penkiolikto amžiaus vidurio išvalė didžiąją dalį planetos. Tuomet, gerokai sustiprėję, įveikė vis stipresnius ir stipresnius pavojus, kol galop pajėgė stoti akistaton ir su pačiais Pirmaisiais.

Įveikę Pirmuosius, išlikę nugalėtojai panaudojo sukauptą informaciją sukurti tai, ką dabar matote prieš save. Taip atsirado Sapnų Sfera, sauganti Žemę ir Srautą nuo panašių incidentų pasikartojimo. Taip atsirado Regija, kurioje gyvena visi, praėję Sapnų Sferos testą. Net ir šis tramvajus, kuriuo taip patogiai keliaujate, galima sakyti, yra sukurtas iš Pirmųjų kaulų. Nes Sraute neegzistuoja jokia kita statybinė medžiaga.

Ekrane nušvito pažįstamos scenos iš požemių, kuriuose Nojus keliavo kartu su Gaudemunda.
Vaikinas atkreipė dėmesį, jog šalia sėdintis Adrianas atrodė smarkiai įsitempęs. Matyt dar neatsigavęs po Pirmųjų nuotraukų. Tie padarai išties atrodė kraupiai, prisiriję tiek sielų...

- Sapnų Sfera, - tęsė pasakotojas jau pakilesniu tonu. - Jūs visi pabuvojote joje. Ši struktūra ne tik saugo Žemės planetą nuo tų, kurie nepasiduoda Srautui, tačiau taip pat tarnauja kaip generatorius Regijos kontinentui.
Žmonės miršta nuolat. Per vieną parą Žemėje gyvybių netenka apie 150 tūkstančių žmonių. Iš šio skaičiaus, apytiksliai vienas procentas yra sunaikinami negrįžtamai, o jų informacija pasitarnauja kaip statybinė medžiaga Regijoje...

„Pala, ką?.. Vos vienas procentas? Bet Gaudemunda minėjo visai ką kita, “ - pagalvojo nustebęs Nojus.

- Paminėsiu, jog į tą vieną procentą patenka tik blogiausi iš blogiausių, kurie būdami gyvi darė nusikaltimus prieš žmoniją. Regijoje yra laikomasi nuomonės, jog ypač prasikaltusiems neturėtų būti leidžiama pasiekti Srauto ištakų, kad jų atlikti darbai Žemėje nepasikartotų. Žinoma, tokia nuomonė nėra pagrįsta jokiais moksliniais stebėjimais, tai labiau vietinių gyventojų tikėjimas.
Kiti keturi su puse procento esate jūs, praėję Sapnų Sferos testą ir užsitarnavę teisę patekti į Regijos kontinentą. Šis tramvajus yra vienas iš daugelio, gabenančių keleivius iš Sferos į Regiją. Todėl nenustebkite, jog jūsų čia daug mažiau nei turėtų būti. Sapnų Sfera yra milžiniška.

Ir, jei dabar pažvelgsite pro tramvajaus langus kairėje pusėje, pastebėsite Sferos transportą, gabenantį minėtus 94, 5 procento mirusiųjų į Srauto ištakas. Šio tramvajaus grafikas yra tiksliai suderintas su Sferos transporto grafiku, todėl dabar turėtumėte pamatyti jį, išnyrantį iš debesų...

Ir išties – vos tik tramvajaus keleiviai nukreipė žvilgsnius nuo monitoriaus, iš už debesies išniro titaniškas dirižablis, judantis beveik ta pačia kryptimi, kaip ir tramvajus. Jis buvo visas baltas, galbūt poros kilometrų ilgio ir dar pasidabinęs tuzinais grėsmingai atrodančių patrankų.

- Tas daiktas ginkluotas? - žioptelėjo Adrianas. - Bet argi ką tik nesakė, jog jie nužudė visus tuos Pirmuosius? Nuo ko tada šios patrankos?..
- Matyt yra nuo ko, - murmtelėjo Nojus.

- Tikriausiai atkreipėte dėmesį į ginkluotę ir jau susidomėjote, nuo ko ji? - retoriškai paklausė Balsas. - Minėjau, jog Pirmieji buvo sunaikinti, kartu su kitais mažiau galingais taip vadinamais „demonais“. Tačiau ne visi. Maža dalis jų yra išlikę ir slapstosi pačiame Sraute. Šioje vietoje privalau paminėti, jog pats Srautas yra neįsivaizduojamai didelis, greičiausiai jungiantis ne vieną ir dvi gyvybę palaikančias planetas. Galbūt net ir visą Paukščių Tako galaktiką. Todėl surasti jame besislapstančias būtybes yra labai sunku. Beveik neįmanoma. Tačiau nesijaudinkite – Regijos kontinentas yra apsaugotas ne menkiau už Sferos transportą, kuris tuoj išnyks jums iš akių...

Po minutės gigantiškas dirižablis pasislėpė už kito debesies. Balsas trumpai susijuokė, lyg pasakęs pokštą.

- Na o dabar, jei pažvelgsime pro langus dešinėje, greitai pamatysime ir pačią Regiją, šios kelionės galutinį tikslą, - pasiūlė Balsas.

Visi sutartinai dirstelėjo dešinėn.
Ir visi kaip vienas pražiojo burnas iš nuostabos.

- - - - - - - -
* Nanjing Massacre – 1937 m. įvykis Nankino mieste (Kinija), kur Japonijos Imperatoriškoji kariuomenė masiškai žudė civilius ir karo belaisvius. Manoma, jog didžiausias aukų skaičius galėjo siekti 340 000.