Rašyk
Eilės (79304)
Fantastika (2346)
Esė (1606)
Proza (11100)
Vaikams (2739)
Slam (86)
English (1206)
Po polsku (379)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Aurimaz Aurimaz

Prie tuščių šulinių. 27 dalis

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Debesų turas (1)
* * * * * * * *

Liftas kilo vos minutę, tad Nojui neliko laiko giliau apmąstyti paskutinius Gaudemundos žodžius, ar vėl pasinerti į egzistencinius debatus su savimi. Stiklinės durys tyliai prasivėrė ir jis išvydo milžinišką gotikinio stiliaus patalpą su daugybe spalvotų stoglangių, pro kuriuos vidun sruvo skaisti saulės šviesa. Interjeras priminė gerokai ištįsusią traukinių stotį, tik be pačių traukinių ir bilietų kasų. Masyvios akmens kolonos ramstė plienines pastogės struktūras ir Nojus nejučia suraukė antakius. Plieninės konstrukcijos pomirtiniame pasaulyje?..
Žengdamas pirmuosius žingsnius jis grįžtelėjo atgal. Šioje „stoties“ pusėje tebuvo keli tuzinai stiklinių durų, panašių į tas, pro kurias ką tik pats išėjo. Nieko daugiau.  Grindys absoliučiai švarios, iš kažkokio  šviesiai pilko, blizgaus akmens.  Tarp kolonų išvydo išrikiuotus suolus, tačiau visi jie buvo tušti.
Tačiau pati „stotis“ nebuvo tuščia.
Nojus beveik išsyk pastebėjo krutančius siluetus tolimiausiame salės gale, kur virš plačių vartų švytėjo neoninis užrašas, sukurptas tikrai ne lietuvių kalba. Nepaisant to, Nojus beveik iš karto perprato užrašo reikšmę.
„IŠĖJIMAS“.
Ten traukė visi, kuriems pasisekė pakilti čionai liftu.
Ten skubėjo ir Nojus, trokšdamas sutikti kitus laiminguosius, kuriems pasisekė įveikti keistąjį Gaudemundos testą. Galbūt jie uždavė moteriai kitus klausimus nei jis ir gavo kur kas naudingesnius atsakymus? Vaikinas tik dabar susivokė iššvaistęs brangų laiką kalboms apie patį testą, o ne tam, kas jo laukia po to.

Nes rimtai, o kas dabar? Gaudemunda užsiminė kažką apie naujokų turą, apie darbo pasiūlymą ir neblogus jo šansus... tačiau Nojus lyg užkerėtas stengėsi išsiaiškinti, blogas ji žmogus, ar ne. Lyg tai būtų kažkaip svarbu. Jį paliko gyvą ir netgi palydėjo į liftą su plačia šypsena. O jis net nepadėkojo, žioplys.
- Ačiū, Gaudemunda, - atsiduso jis, murmėdamas pats sau.
Paslapčia vylėsi, jog ta penkių šimtų metų būtybė bus pakankamai galinga, kad išgirstų jį per tokį atstumą. Nes leistis liftu žemyn tik dėl vienos padėkos būtų truputį keista...

Kai Nojus pasiekė vartus su neoniniu užrašu, anksčiau regėti žmonės jau buvo išėję pro juos. Jis nedvejodamas žengė truputį pritemusiu tuneliu. Vos už tuzino žingsnių šis užsibaigė dar vienais vartais, o tada Nojus sustojo it įbestas, apkerėtas atsivėrusios panoramos.
Jis stovėjo akmeninių laiptų viršuje, ką tik ištrūkęs iš gotikinio stiliaus pastato. Statinys buvo apsuptas stačių uolų bei tankios, skaisčiai žalios augmenijos. Rodėsi, jog stotis tarsi „išaugo“ iš akmens, labai natūraliai susiliedama su aplinka.
Laiptai vedė žemyn į apvalų kiemą, kurio centre aukštai į orą tryško fontanas, čia pat paskleisdamas keletą silpnų vaivorykščių. Dar daugiau suolų bei staliukų lankytojams, tačiau ir tie dabar stovėjo tušti. Atvykėliai jau buvo pasitraukę iš kiemo gerokai toliau – į lygiai nuskobtą uolų skardį, už kurio tebuvo... debesys.
Neįsivaizduojamai plati ir toli siekianti sunkių, kamuolinių debesų jūra, be galo ar krašto. Nojui ūmai pasirodė, jog ši stotis su visu uolų ansambliu, augmenija bei fontanu tebuvo maža realybės atplaiša. Kaip Gaudemunda ir minėjo – neapibrėžta erdvė. Kuri atrodė velniškai įspūdingai.
Nojus žiūrėjo į debesis ir jam vis atrodė, jog tuoj štai kažkas išnirs iš vieno iš jų. Kažkas titaniško, ko jis dar gyvenime nebuvo matęs.

Prie skardžio krašto buvo susirinkę nei daug, nei mažai – apie porą tuzinų žmonių. Jų amžius ir išvaizda buvo labai įvairūs.  Nojui sunkiausia buvo suvokti, kaip Gaudemundos testą galėjo praeiti iš pažiūros vos dvylikos sulaukusi mergaitė,  tačiau štai ji stovėjo prie skardžio krašto, įsitvėrusi geležinių turėklų bei nenuleisdama akių nuo debesų panoramos.
Taipogi ir nuo gyvenimo naštos perpus sulinkusi senutė baltais plaukais. Nojus nepajėgė suvokti, kaip ji užtempė laiptais du papildomus kibirus, kad gautų pirmuosius taškus durims atrakinti. Nebent Gaudemunda pasigailėjo jos ir skyrė daug lengvesnę užduotį...
Nojus krestelėjo galvą.
Lengvesnę? Toji Gaudemunda, kuri nesivaržydama suskystino didžiąją dalį visų čionai pakliuvusių?
Iš visų, susirinkusių prie skardžio krašto, vos keli žmonės bendravo tarpusavyje. Kiti laikėsi kas sau. Galbūt vis dar peikėjosi pakliuvę čionai. O gal šiaip nebuvo labai socialūs ir dabar nežinojo, ką daryti. Galbūt laukė, kol užkalbins kažkas kitas.
Jie visi pastebėjo Nojų, kai šis galop ryžosi prisiartinti, tačiau nė vienas neskubėjo tarti jam žodį. Senutė baltais plaukais linktelėjo jam,  trumpai nusišypsodama. Tamsaus gymio vyras vešliais juodais ūsais spoksojo į Nojų gerokai ilgiau nei derėtų, tačiau netrukus liovėsi. Panašaus amžiaus vaikinas  maištingai suveltais plaukais dirstelėjo į jį šiek tiek iš aukšto, lyg pašiepdamas. Tačiau taip pat nutylėjo. Madingu kostiumėliu vilkinti, truputį lėlę primenanti mergina patempė lūpą ir apsimetė, jog Nojaus ten iš viso nėra.  Jis neįsižeidė. Žmonės taip elgėsi ir būdami gyvi, nieko pernelyg keisto.
Jis nužvelgė moderniai įrengtą skardį. Be metalinių turėklų, skiriančių juos nuo debesų jūros, netoliese taip pat išvydo virš skardžio išsikišusį balkoną su uždarytais varteliais.  Vienoje vartelių pusėje stovėjo metalinis stulpas su signalinėmis šviesomis ir garsiakalbiu. Iš dviejų signalinių šviesų dabar degė raudona. Pats balkonas šiek tiek priminė prieplauką, iš kurios ką tik paspruko visi laivai.
Daugiau čia nebuvo nieko, pernelyg traukiančio akį. Stotis, prieplauka, debesys ir jie, laukiantys nežinia ko.

* * *

Laikas bėgo, debesys tingiai plaukė, tačiau joks laivas taip ir nepasirodė. Nojus iš pradžių mėgino skaičiuoti laiką pagal saulės judėjimą, pakol suprato, jog ši visiškai nekruta iš vietos.
Tada jam dingtelėjo mintis, jog galbūt Gaudemundos testas dar nesibaigė. Tai tik dar viena vieta, kur jie privalėjo išspręsti kažkokį galvosūkį, kad situacija pasikeistų.
Taigi, jis pradėjo slampinėti po visą skardžio kraštą, ieškodamas paslėptų užuominų, jog yra būtent taip, kaip jis galvoja.
Kol jo nesustabdė balsas.
- Čia nėra jokių slaptų mechanizmų, - tingiai pakomentavo pankas paauglys, matyt perpratęs jo pastangas.
Nojus dirstelėjo į jį. Šį kartą nepastebėjo jokios pašaipos, pankas tiesiog norėjo pasikalbėti.
- Ieškojai?
- Visi ieškojo, - nusuko žvilgsnį į debesis pankas. - Ir visi tos pačios išvados priėjo. Mums tereikia sulaukti, kol susirinks tam tikras kritinis žmonių skaičius. Tada kažkas įvyks.
- Gal įvyks, - pataisė jį Nojus.
- Jo, gal... - atsiduso pankas.
- Ir ilgai jūs visi čia..?
- Anas senis raudonais marškinėliais, - parodė pankas, - pirmiau visų atsirado. Jis ilgiausiai laukia, bet ir tas nežino, kiek tiksliai. Pats matai, saulė iš vietos nejuda.
Nojus dirstelėjo į saulę. Paprastai ilgai nespoksotų, bijodamas išsideginti akis. Tačiau dabar šviesa paprasčiausiai akino ir nieko daugiau. Akys net neketino ašaroti.
Jis taip pat neketino taip paprastai užbaigti ką tik užsimezgusį dialogą... tačiau ką dar būtų galima pasakyti? Paklausti, kaip pankas 'pakratė kojas'? Kažin ar būtų labai mandagu...
- O tu irgi po ratais papuolei? - ūmai paklausė pankas. Jis tikrai neatrodė nei subtilus, nei ką. Tuo pačiu išsidavė, kaip pats čionai pateko.
- Statybinio broko auka, - papurtė galvą Nojus.
- Namas ant galvos užgriuvo?
- Panašiai.
Jis tikrai neketino niekam pasakoti, jog jį nužudė jo paties montuota lentyna, neatlaikiusi knygų svorio.
- Kietai... - palinksėjo sužavėtas pankas. - Mane prie universiteto kažkoks asilas su raudona karieta nutrenkė. Nespėjau net į numerius įsižiūrėti. Net nežinau, ar jis čia tarp mūsų, jei netyčia pats užsimušė nuo mentų besprukdamas.
- O tu pats iš kur būsi? - paklausė Nojus, atkreipęs dėmesį į panko lūpų judėjimą, kuris šiek tiek neatitiko girdimų žodžių.

Įdomu, ar jiems išvis reikėjo judinti lūpas?..
- Vokietija. Tu?
- Lietuva.
- O, tai beveik kaimynai, - pralinksmėjo pankas. Ir atkišo Nojui ranką. - Aš Adrianas.

Jiedu susipažino. Aptarė savo mirties aplinkybes ir pirmąsias akimirkas prie bedugnių. Apkalbėjo Gaudemundą ir tą jos partnerį 'daktarą', kurio vardą abu draugiškai suspėjo pamiršti.
Pasirodo,  Adrianas buvo kur kas mažiau pakantesnis nei Nojus, tačiau net ir jis susilaikė nenustūmęs Gaudemundos į prarają. Tik kelis kartus aprėkė neapsikentęs. Jis užtruko gerokai ilgiau kaupdamas taškus galiai didinti, kol susiprato, jog tos galios beveik nėra kur panaudoti. O vėliau šiaip ne taip išmąstė ir likusią taškų keliamo pavojaus dalį.
Regis, jo požemiai buvo identiški Nojaus regėtiems, skyrėsi tik juose patirti nuotykiai. Pavyzdžiui, Verkiantys Angelai Adriano visiškai neišgąsdino, nes jis nebuvo matęs serialo.  Jį kur kas ilgiau užlaikė skruzdėlyną primenantis pilies kiemas. Adrianas buvo įtikėjęs, jog būtent tame kieme įvyks finalinė kova su požemių „bosu“. Todėl jis ilgokai vengė žengti vidun.

Daugiau niekas neprisidėjo prie judviejų pokalbio. Nojus matė, kaip arčiausiai stovėjusi mergina madingu kostiumėliu  atidžiai klausėsi ir net kelis kartus vėrė burną, kad įsiterptų. Tačiau taip ir neišdrįso. O vėliau ir nebesuspėjo.

- Atvyksta! - garsiai pasakė dvylikametė mergaitė, iki šiol nenuleidusi akių nuo debesų jūros.
Nojus dirstelėjo ten, kur žiūrėjo vaikas. Kaip ir visi kiti žmonės, susirinkę prie turėklų.
Išties, toli tarp debesų raudonavo ryškiai raudonas taškas, kuris augo sulig kiekviena akimirka. Netrukus Nojus atpažino besiartinantį objektą, ir tai buvo visai ne laivas ar plaustas. Taip pat ir ne oro balionas.
- Ar ten traukinys?.. - primerkė akis Adrianas.
- Tramvajaus vagonas, - murmtelėjo Nojus. - Ir dar senovinis.
Jis prisiminė regėjęs kažką panašaus muziejuje. Tokius vagonus pradėjo naudoti dvidešimto amžiaus pradžioje, kai arklius pakeitė elektrinės pavaros. Tik tų laikų miesto transportas niekada neskraidė tarp debesų.
Po kelių minučių raudonas tramvajus išleido šaižų signalą ir ėmė stabdyti. Judėjo taip stabiliai, tarsi išties stovėtų ant bėgių. Netrukus Nojus aiškiai išgirdo ir elektrinio variklio dūzgesį. Sucypė stabdžiai, lėtindami ore besisukančius ratus. Dar po kelių akimirkų tramvajus lengvai bakstelėjo „prieplauką“ nosimi ir sustojo.
Jo priekyje prasivėrė plačios durys. Kartu su jomis atsidarė ir metaliniai balkono varteliai. Raudona signalinė šviesa užgeso, įsižiebė žalia.
Sušnypštė ant stulpo kabantis garsiakalbis. Sugrojęs trijų natų melodiją, prabilo nuotaikingu moterišku balsu:
- Dėmesio, keleiviai! Tramvajus į Regiją išvyks po dešimties minučių. Prašome įlipti saugiai ir nesistumdyti. Jei neketinate keliauti dabar, sekantis reisas įvyks po septyniasdešimt dviejų valandų. Iki dabartinio išvykimo liko devynios minutės ir keturiasdešimt penkios sekundės.
Vėl sugrojęs tris natas, garsiakalbis nutilo. Virš tramvajaus durų ėmė tiksėti mechaninis chronometras, rodantis likusį laiką.
Iki šiol iš transporto pasitikti keleivių neišėjo nei konduktorius, nei vairuotojas. Jis buvo visiškai tuščias.
- Betrūksta statistikos, kiek tokių nukrenta per metus, - murmtelėjo Adrianas.
- Man atrodo, jis pastovioje kritimo būsenoje, - pastebėjo Nojus.

Žmonės smalsiai susibūrė prie pravirų vartelių. Neatsirado nė vieno, ketinančio palaukti sekančio reiso.  Visi įlipo vidun, nors nė vienas dar nežinojo, koks išties yra šios kelionės tikslas.
2025-06-01 19:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2025-06-02 23:09
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Ats jau pavargęts.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą