Degantis miškas

Gera būti miške. Gera jame gyventi. Bet svarbu būti toliau nuo kelio.

Kelias – tai žmonių pamėgta, visada judanti atrakcija. Kiekvienas juo keliauja į savo mišką. Vieni – pailsėti, atsigauti, susikaupti. Kiti – priversti ten būti, trūnyti savo ten pastatytose trobose. Ypač sunku tiems, kurie ilgą laiką praleido mieste ir atprato nuo gyvenimo miške. Tokiems aš jaučiu užuojautą, bet jų nesuprantu. Nes jeigu tu jau gyveni mieste, kodėl gi grįžai į mišką?

Nors ne – dar labiau nesuprantu tų, kurie savanoriškai išeina į mišką. Tie, kurie verčiami, neturi pasirinkimo. Juos miestas jau nuskriaudė, o grįžti į jį galima tik praleidus tam tikrą laiką miške.

Aš pats niekada nebuvau palikęs savo miško. Kadaise artėjau prie kelio, bet niekada juo neėjau. Tik iš tolo mačiau, kaip pažįstami ir nepažįstami išeina tuo keliu link miesto. Kai kurie džiaugėsi už juos, kai kurie – šmeižė arba bandė atkalbėti, prašė pasilikti.

Kartais jie išties grįžta atgal. O kartais – kad negrįžtų – sudegina savo mišką. Tokie žmonės reti, bet jie dažnai nebegrįžta. Gal tik senatvėje. Bet tada jų miškas jau būna vėl užaugęs, nes nei vienas plotas už miesto ribų nelieka rūstus amžinai.

Liūdniausia – už tuos, kurie sudegina savo mišką, bet grįžta per anksti. Kai miškas dar neatsigavo. Tokie žmonės dažniausiai eina kuo toliau nuo miesto. Ir tik Dievas težino – ar jie rado naują mišką sau, ar taip ir klajoja tuo keliu amžinai, nepriimdami fakto, kad miestas jų neįsileido.

Bet ką padarysi – miestas tinka ne kiekvienam.

O dabar – mano rankose degtukai. Aš stoviu prie pat kelio. Kojos dreba, bet aš pasiryžęs tai padaryti. Uždegiau savo mišką. Einant link miesto, girdėjau grasinimus, džiugesius. Mačiau, kaip dega viskas, kas buvo mano. Ir vis dėlto manau, kad pasirinkau teisingai.

Bet tik laikas parodys – ar iš tikrųjų.