Kaip senė tapo protinga ir įžymi

Atėjo laikas nustebinti protingus žmones.
Senė turėjo sumanymą.
Turguje ji sustojo prie  apvalaus veido greitakalbės pardavėjos  šalia mėsos paviljono išsidėsčiusios obelaičių, kriaušių ir jurginų sodinukus.
Senė paprašė, kaip buvo girdėjusi.
“ Man agurkų sėklų, pavasarinių”
Pardavėja padavė aguonos didumo sėklą.
“ Čia raugintų agurkų? ”
“ Tai kokių daugiau? Žinoma, kad agurkų”
Bus kas bus. Reikia pabandyti.
Ji nežinojo kokia tai sėklą, bet viską darė pagal nugirstą pasakojimą.
“ …kada išaugs rauginti agurkai, tu sugniaužk abiem rankom špygas ir parodyk į šiaurę, į pietus, į rytus ir vakarus. Tada švariomis rankomis suspausk minkštimą ir iškratyk  agurkų sėklas… žiūrėk, kad būtu pilnatis ir mėnulis apšviestu tavo švarias rankas. Surinkusi stiklinį indą sėklų, vėl į pietus, šiaurę ir rytus… Sodink kaip visada.. Rauginti agurkai dera geriau nei konservuoti. Jeigu neturi arba tau neišdygo, pirk Kalvarijose ”
Apie raugintų agurkų auginimą išgirdo Kryžkalnio autobusų stotyje, vos minutei išlipusi iš autobuso, važiuojančio į Palangą.
Moteris juodais rūbais, su rožančiumi ant rankos, klausėsi labai plono vyro su ūkininko kepure. Jo barzda juoda, akys žibančios nuo degtinės. Balsas buvo toks įtaigus, kad Senė net patikėjo, kad vyras sodininkas su patirtimi. Jai ir į galvą neatėjo, kad vyras kalba apie raugintus agurkus.
“ Taigi tu nesąmones kalbi” tepasakė moteris su rožančiumi.
Vyras tik numojo ranka.
Senė atsargiai vežė sėklą skarelėje priemiestiniu autobusu.
Tvirtai žengė į daržą ir drebančia ranka už  didelio akmens - pasodino.
Nieko nesitikėjo, bet parodė špygas į visas puses.
Visą vasarą užeidavo prie akmens  dairėsi atsitūpusi..
Žemė tylėjo ir ji tylėjo.
Vasaros pabaigoje išvažiavo į Palangą ir tik sugrįžusi nuėjo prie akmens.
Jau iš tolo pamatė didžiulį tamsiai žalią raugintą agurką lysvėje.
Senė stovėjo ir rodė špygas į šiaurę, pietus, vakarus ir rytus.
Per dieną ji tapo garsi ir protinga.