Kai šaukiausi tavęs, nebuvai

Ar prisimeni naktį,
kai per tvorą lipai?
Kai pykau, kad nesi,
kai šaukiau „nekenčiu, kad atėjai“?
Kai sakiau, kad nenoriu,
bet verkiau, nes taip reikia?

Kai nėjau į bažnyčią,
bet maldavau Dievo
ištiestos rankos,
kurios paimti taip nenorėjau –
nes paprasčiausiai nemokėjau.
Man tiek pasiekti buvo per toli.

Griebiau už pykčio vidurio, ne krašto,
juodžiausios minties, blogiausio likimo.
Pastatčiau makaronų tiltus,
kurie griuvo –
net savo svorio neišlaikė.

Kur tada tu buvai?
Kodėl man nepadėjai?
Kodėl nepamatei?

Kai tyloje rinkau šukes,
nes veidrodis, pamatęs likimą,
pasakė, kad nebūsiu princese.
Baltas žirgas buvo tik
ponis kaimyno aptvare.
O tavo ateitis – juk tik žalia.

Kai dangaus ašaros ritosi per sienas,
man po kojom liko tik menka bala.
Supylė tai likimas?
Nesusiklostė?
Tai pati suklosčiau.

Nesudėliojus minčių pasakiau,
kad viską žinau.
Nes pro rožinius akinius
viską matau daug geriau.
Prašiau – pasimatuok,
tau tinka būti princu.
O tu tarei man – ne.
Nes aš taip nematau.
Todėl aš klystu?
Todėl likau kalta?

Nors atsiklaupusi atsiprašiau,
turbūt per tyliai,
nes vis sakei – garsiau.
Bet tavęs aš taip ir neįsiklausiau.

Kai neliko nieko –
aš nieko ir nebeprašiau,
nes kai šaukiausi tavęs – nebuvai.