Mama

Pirmą kartą ją sutikau prieš Visų Šventųjų šventę. Prie kelio, pasistačiusi daugybę gėlių vainikų, maišų ir maišelių, stabdė pravažiuojančias mašinas. Buvo labai stilinga – tvirtai sušukuoti plaukai, paltukas, pilkos kelnės.
Išėjusi su visais savo rakandais, pasisveikino ir iš karto pasakė:
– 78 jau!
Atrodė tikrai jaunesnė, tad nuoširdžiai jai tai pastebėjau.
– Turiu daug kapų. Visi aštuoni! Artėja Visi šventi, reikia viską apžiūrėti, sutvarkyti. Visą dieną išeina…
Kelionė buvo neilga, bet per ją spėjome išvardyti visus artimuosius – seseris, tėvus, dėdes, tetas. Daug žmonių prisirenka per gyvenimą, ypač kai gyveni sėsliai.
Važiavome kartu su linksma moterimi – keliautoja, saviveiklininke. Parodė Vidaus draugių namus, papasakojo, kur miškuose rasti kokių uogų, kur gražiausios Joninių dainos skamba.
– Tokia aktyvi! Juk būtų taip smagu vairuoti, pačiai visur keliauti, – pasakiau.
Dažnai pagaunu tą akimirką, kurią vadinu „vazos sudaužymu“, kai koks atsitiktinis žodis pataiko tiesiai į pašnekovo skausmo vietą.
– Aš bijau važiuoti. Visą kelią spaudžiu „pedalą“…
Kai atsidaro durys į skausmą – mes ten einame.
– Neturiu vaikų. Esu viena. Visai viena… Bet turėjau. Mano vaikelis – viename iš kapelių. Bet ką padarysi.
Ne per vieną, o per kelias keliones – per Naujus, po Naujų – sužinojau viską.
Buvo pati šilčiausia vasaros diena, prieš 50 metų. Laiminga mama ir jos guvus šešiametis Dariukas grįžo iš Palangos, kur mėnesį ilsėjosi. Vaikelis buvo laimingas, įdegęs, prisimaudęs jūroje. Jie visada buvo kartu – dviese. Ir tą dieną keliavo dviese – į mamos darbą, į savo namučius. Kai staiga jų pasamdytą mašiną sankryžoje taranavo sunkvežimis.
Tais laikais saugos diržai nebuvo privalomi. Jei ir buvo – jų niekas nesegėjo. Viskas vyko kaip filme – kūnai kilo, skrido, aplink sukosi stiklai, daiktai… Vaiko kepurėlė į vieną pusę, o pats vaikelis – į kitą.
Mažasis Dariukas žuvo vietoje. Vienintelė paguoda mamai – kad greitai, be kančių. Galbūt.
Penkiasdešimt metų mama kasdien jaučia tą skausmą. Kaulai lūžo jai, bet skausmas buvo ne fizinis. Gyventi be savo vaikelio – štai kas buvo tikrasis skausmas.
– Metai ramina… – sakė ji. – Ak, tie metai… Jie tik pripildo dienas kitais rūpesčiais – politika, pinigais, darbais … Bet širdyje – niekas nesikeičia.
Ir iš tiesų – visas jos gyvenimas tapo kelione į vieną svarbiausią vietą – pas sūnelį. Ant paminklo – jo veidukas. Jis laukia mamos. Nors visada šalia – bet vis tiek laukia.
Kaip seniau rengė jį gražiausiai – jūreivio marškinėliais, išlygintais šortukais – taip dabar svarbiausia, kad būtų gražiausios gėlės.
Kapų daugėja. Gyvenimas atima gyvus, bet palieka kapus. Kai kuriuos dengia plokštėmis – dėl patogumo. Bet sūnelio – dar ne. Jam vis dar gyva meilė.
Atėjo pavasaris. Jos nesutikau. Važiuodama vis tikiuosi pamatyti – su gėlėmis, su maišeliu. Tikiuosi pamatyti einančią gatve.
Mano artimųjų kapai netoli, todėl per šventes užsuku ir prie Dariuko kapelio. Gražus, mažas veidukas šypsosi. O gėlės – pilkos, juodos. Mamos dar nebuvo.
Nurenku senas gėles. Lauksim. Ne tik Dariukas. Lauksiu ir aš. Tikiuosi, mama sveika. Tikiuosi, atvyks. Dar vienus metus. Dar vienus metus. Dar vienus metus…

P. S  Per Mamos dieną lapelis pražydo vaiskiomis, geltonomis gėlėmis. Skaičiuosime dienas, šventės, metus toliau. Iki amžinybės.