Rūkas

Liokajus Bernardas dešimtą valandą vakaro, sutvarkęs pono, kuriam dirba, kabinetą, užgesinęs paskutines geltonai rausva spalva valgomąjį stalą nušviečiančias žvakes, išeina pro duris. Jam teks bent pusvalandį pėdinti namo, bet jis dėl to šįvakar nesijaudina. Ryt ne jo pamaina. Jis liokajaus naštą dienai su puse nusimetė ir dabar yra laisvas žmogus. Kaskart, kai tenka patirti šį jausmą, Bernardas vis iš naujo nustemba, jog netrumpas kelelis namo jam kelia nepaaiškinamą džiaugsmą. Pakelės žolė neatrodo nusėta tokiu storu dulkių sluoksniu, gatvės žibintai jo kelią nušviečia ryškiau, net padus badantys žvyrkelio akmenukai nebėra tokie aštrūs laisve besimėgaujančiajam. Šį vakarą jis it balionas sklendžia viršum vieškelio. Keista, bet tik dabar liokajus pastebėjo, jog pono parke prasidedantis miškelis jo einamą kelią taip stipriai spaudžia iš šonų, lyg medžiai, kokio burtininko užkerėti, įgavo valią ir ruošiasi pagauti kiekvieną, darantį miškui skriaudą, ir grobuoniškomis šimtmečius menančiomis šaknimis užkloti amžiams. Dabar laisvės sukeltas pakylėjimas pradėjo menkti, o tą nuostabų neatpasakotiną laimės jausmą po truputuką pradėjo keisti keistas, nepažinus, krūtinę spaudžiantis ir orą lauk iš jos mušantis baimės jausmas. Kvėpavimas padažnėjo, bet Bernardas vis labiau ir labiau duso, kelis kartus stojo, bandė parsiginti padūkusį vėją atgal į plaučius, bet deja. Likus vos ketvirčiui valandos kelio iki namų jis, daužydamas kumščiu krūtinę, sukniubo ant lyg pagalasti dalgiai, pasiruošę šienauti caro kariaunas, aštrios vejos. Paskutinis vaizdinys, įstrigęs panikuojančio liokajaus akies kamputyje buvo atšliaužiantis ir viską savo kelyje apgaubiantis rūko dūmas, surakinantis kaulus bei stinkdantis kraują, ir švelnus medžių lapų gausmas, primenantis mirtiną Lacrimosos įžangą, girdėtą sekmadienį per mišias.

Po poros dienų pats ponas pasigedo savo ištikimojo tarno, tad pasiuntė laiškanešį pasiteirauti Bernardo, kodėl gi šis nepasirodo tarnyboje. Nejau šeimininkas jam blogą ką padaręs, ar ne taip pasižiūrėjęs? Ir ponas, pasamdęs Bernardą, iš tiesų buvo geras, nors ir nenumirė pernai, tad susirūpinimas nebuvo paviršutiniškas, o tikras. Šį keistą, gyvenimo pobūdžiu šiek tiek Vilniaus bohemą primenantį, dvarininką spaudė be galo didelis pergyvenimas dėl įvairiausių, net svetimų, negandų, matyt, silpną širdį bus paveldėjęs iš senolės savo. Pasiuntęs laiškanešį ieškoti dingusio Bernardo ponas prie darbų negrįžo, užtat išėjo į balkonėlį, iš kurio matosi šilta paskutiniųjų pavasario dienų saule besimėgaujančios sodo gėlės, baltus žiedus bepametančios slyvos bei obelys, savo žydėjimu ankstesnes keičiančios, čia ramu, o ir netoliese esančio miško kvapas, kartkartėmis užklystantis, perkelia poną atgal į svajose paslėptas vaikystes pasakas. Staiga iš šių idiliškų sapnų dvarininką, it už pakarpos ištraukė, suplukusio ir plono dulkių sluoksnio uždengto laiškininko šauksmas. Ponas greitai nusileidžia suktais mediniais laiptais ir išbėga pasitikti parskubančio Hermio. – Miręs! Jis miręs, pakelėje guli! – kaip teismo plaktuko kaukšėjimas, šie žodžiai sukėlė nepaprastą sielos ir viso kūno drebulį ponui. Tas negalėjo patikėti, jog velionis pačiame jėgų žydėjime ėmė ir pasimirė keliaudamas namo. Kažkas ne taip. Čia reikia jo ir viso dvaro dėmesio išaiškinti, kas galėjo Bernardui atsitikti. Tad ir išsiruošė ponas su penkiais patikimiausiais tarnais raiti apžiūrėti mirusiojo kūno, o jei reikės ir vietoje iškart nuteisti kaltus dėl jo mirties. Jodamas pats dvarininkas, retai namus paliekantis, stebėjosi, kaip čia taip miškas platų vieškelį užpuolė ir pačiame tankiausiame ruože taikėsi perkąsti paskutinę sąlyčio su išorės pasauliu giją. Galiausiai prijoję prie pakėlės žolėje sukniubusio amžiną atilsį tarno, visi nušoko nuo žirgų. Bajoras pats asmeniškai apžiūrėti mirusiojo pribėgo, kiti, pasiruošę gintis nuo staigaus puolimo, apstojo jį ratu ir laukė išvadų. Kol ponas įnirtingai ieškojo pulso šaltoje numirėlio rankoje, palyda akylai stebėjo mišką, jis, toks didis, kėlė jiems siaubą — lyg anie būtų vaikai, laukiantys, kol gaus barti už praganytą kirvio kotą. Sargyboje stovinčiam dvaro laiškanešiui pasirodė, jog jis nugirdo šnaresį miško gilumoje, bet jo susirūpinimą nutraukė staiga pareikšta pono išvada – nuodai! — Bajoras kadaise, studijuodamas Vilniuje, susidomėjo anuomet populiariomis alchemikų paskaitomis, kur kartą girdėjo, jog nuodus, nors ir visi skirtingi, galima lengvai atpažinti pagal mirusiojo pozą: jo akys - pilnos baimės, rankų pirštai — šalti lyg pirmas rudens pabaigos ledas. — Štai dėl ko jis mirė! – visi nuščiuvo. Kas galėjo nuodyti Bernardą, visų mylimą ir gerbiamą? Toliau kūną apžiūrinėdamas dvarininkas blauzdoje rado dvi siauras, bet gilias, aštrių gyvatės ilčių paliktas skyles.
– Gyvatė kalta dėl jo mirties, ji jam įgėlė!
Palyda baisiausiai pasipiktino gamtos įžulumu užpulti žmogų. Tada nemokytų dvaro darbininkų kraujas užvirė, ir prasidėjo užgauliojimas seno, jų proprobočius prisimenančio miško, grasinimai jam ugnimi ir plienu. Medžių lajose giedoję vyturiai nutilo, giria apmirė, net šilta diena, iki šiol teikusi nepaprastą pasitenkinimą, atvėso. Žirgai lyg prieš mūšį nujausdami artėjančią mirtį pradėjo prunkšti ir tabaluoti galvomis. Dvaro ponas vienintelis išlaikęs šaltą protą ramino juodbėrius, jį iki kojų pirštų nukrėtė drebulys. Ant kaktos susikaupė baimės prakaito lašiukai, apykaklė pradėjo smaugti. Palyda, kol ponas gynėsi nuo siaubo, grasinimus pradėjo vykdyti. Kirvio ašmenyse suspindėjo per medžių viršūnes prasiveržę vidudienio saulės spinduliai, virš vieškelio sustingusį, samanų kvapo persmelktą orą staiga sujudino staigus mostas. Oras suvirpėjo, atrodo, ertmė žiojojo ką tik kirvio pereitame kelyje. Medžio žievės gabaliukai lyg sprogdinamo tilto nuolaužos ar patrankos sutraiškyti ežero ledo luitai skriejo į visas kryptis. Miškas subaubė, beveik kaip paskutinysis mamutas, žmonių perverta koja, šaukdamas gentainius į pagalbą. Jie sumokės už skriaudą, miškas tuo pasirūpins. Ponui pirmajam toptelėjo mintis, jog giria, kurioje jie stovi, – gyva ir mąstanti. Keista, bet dvarininką tai mažiausiai gąsdino, jo galvoje sužibo nesuvokiamai baisi mintis: jei miškas atsibudo, kokie dar padarai ir gyviai galėjo netyčiomis prabusti. Vos kirvio galva pasiekė užsimojimo kirčiui epogėjų, žemė sudrebėjo ir išmušė pusiausvyrą smurtautojui iš po kojų. Žirgai pasibaidę nurisnojo dvaro link ir, nelaimėlį poną, už balno ranką užkišusį nusitempė kartu. O palydovai, palikti vieni, su baimė žvelgė įtūžusio miško gelmėn. Ten, gelmėje jau kilo baisūs rūko kamuoliai, lyg kiekvienas medis po papirosą rūkytų. Diena aptemo, o tas rūko debesis, vakar pražudęs Bernardą, vis po truputį leidosi kenkėjams ant galvų. Ponui nuo arklišką prigimtį prisiminusių žirgų išsigelbėti pavyko tik pro dvaro vartus prajojus, tad jis visą tą kelelį pasišokinėdamas bandė laikytis juodbėriui ant nugaros. Atrodo išsigelbėjo. Deja deja, bet nuo miško, gerokai įpykusio, niekas pasislėpti negali. Link dvaro per parką iš visų pusių veržėsi it šešėlių raiteliai girios dvasia. Priartėjusios prie rūmų medžių sielos pradėjo gainioti kiekvieną bajoro samdinį, o šie netikėtai pagauti įtūžusios bangos užmigo amžinu miegu. Ponas, praradęs viltį, paskutinį žmonijos bastioną įkūrė tam pačiam balkonėly, kuriame stovėdamas išgirdo laiškanešio šauksmą. Pasigavęs kelis po ranka pasitaikiusius tarnus jis tempė juos kartu. Ir pasiekęs savąją tvirtovę jis kaip probočius, visų gerbtas, išsitraukė iš makšties kardą ir reikalavo gamtą satisfakcijos. Danguje lyg bičių spiečius pakibo girios dvasia, šviesa vis blanko ir blanko, o „sargus” tamsa, ką tik užgimusi, po vieną neselektyviai ir be galo lengvai it plunksnas išbarstė pro balkono bortus. Likęs vienas bajoras sumenko, suprato savo bejėgiškumą, bet kaip žvėris, užspaustas kampan, pabandė suduoti nematomam priešui paskutinį smūgį. Deja užmojis buvo čiut čiut per daug entuziastingas ir kalavijas nuskriejo tolyn į sodą, tada jau ponas ėmė ir suklupo, laukdamas paskutiniojo teismo minutės.
Jį apgaubė tamsa, ir jis užmigo.