Kelionė

Sukrautas lagaminas. Sudėti patogūs drabužiai. Trekingo batai. Pasas ir kiti kelionės dokumentai. Dar vakare užsakytas taksi, kuris ryte jau laukia prie namų ir išveža mane tolyn nuo kasdienybės. Paskutinius prisiminimus apie kasdienybės rūpesčius išbarstau debesyse po plačiais lėktuvo sparnais ir pasirengiu it siurblys siurbti į save naują neregėtą ir nepažintą pasaulį.
Miestas pasitinka savo sunkaus gelsvo mūro pastatais, tvirtai stovinčiais ant žemės ir alsuojančiais tvarka. Spėriai žingsniuoju švariomis gatvėmis, aptupdytomis jaukiomis kavinukėmis, suvenyrų krautuvėlėmis ir laikrodžių parduotuvėmis. Galva apsisuka nuo įspūdžių.
Nuklydus į atokesnes gatveles iškabos prabyla turistui nesuprantama kalba, o ant palangių rikiuojasi dekoracijos, kurios nekviečia turisto užsukti. Čia verda kasdienis vietinių gyvenimas, į šią vitriną kiekvieną rytą skubėdama į darbą dirsteli laikrodžių parduotuvės pardavėja, šypteli pamačiusi juokingą skulptūrėlės išraišką ir ryškias jos spalvas, bet mintys greitai nuveda prie telefono ekrano, kur šokteli žinutė: “Mama, aš jau mokykloje. ” Vyriškis solidžiu kostiumu žvilgtelį į savo prabangų laikrodį, kuris rodo tiek pat valandų, kiek ir laikrodis ant aukšto mūrinio bokšto, ir išdidžiai nužingsniuoja paspartinęs žingsnį. Jo mintys suskaičiuoja, kad vos po 12 valandų jo siela pagaliau išsiverš laisvėn ir jis dainuos muzikiniame bare čia už kampo.
Sėdžiu traukinyje prilipusi prie lango ir geriu kalnus į save, viršūnes ant kurių sniego kepures supylė turbūt pats Dievas. Traukinio palydovas praneša, kad traukinys tuoj stos ir primena nepamiršti daiktų. Kiekvieną dieną jis važiuoja šiuo traukiniu, kiekvieną dieną mato vis naujus nepažįstamus turistų veidus. Kiekvieną dieną grįžta į savo kaimelį, kur vietinių likę nedaug: aplink daugiausia turistams skirti apartamentai ar turtingų milijonieriu vilaitės. Čia likęs vienas kitas ūkininkas, o dauguma rūpinasi turistais arba išvykę į didmiesčius. Kasdien jis rieda  turistiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu, o sekmadienį jo prosenelių išmintais takeliais iškeliauja į kalnus pėstute ir išbarsto juose nepažįstamų turistų veidus, jų nuotaikas ir beikartojančius tuos pačius klausimus.
Vakare žingsniuoju akmeniniu miesto grindiniu dairydamasi savo viešbutuko iškabos. Prasilenkiu su mergina su užgesusiomis akimis ir veidu be išraiškos. Kažkokio keisto atstumto skausmo ir nuovargio šešėliai bėgioja jos veidu.  Kai pagaliau randu savo ieškomą iškabą, pasisukusi matau ją gatvės gale tarsi įsmigusią savo laibomis apnuogintomis kojomis į sunkų akmeninį grindinį ir negalinčią pajudėti. Jos siela jau seniai susigūžė iki mažiausio trupinėlio ir pasislėpė kažkur giliausiame jos kūno kamputyje. Naktiniame klubelyje dunda tranki muzika su keistu džiugesiu joje. Nužingsniuoju į savo viešbutėlį nenorėdama įsivaizduoti gyvenimų nei šešėlio merginos kūne, nei tų, kurie laimę rado tame klube.
Kelios dienos besidairant į žmonių sukurtus architektūros stebuklus ir Dievo žemėje išbarstytus kalnus praskrieja akimirksiniu. Lėktuve žvelgiu į besidriekiantį begalinį baltų debesų kilimą, vedantį į Lietaus šalį ir susirenku čia anksčiau išbarstytus rūpesčius.  Mintyse dėlioju pirkinių sąrašą, darbų planus, prisimenu paskutinį pokalbį su mama, po truputi grįždama į savo gyvenimo kelionę.