Kilputės

Sunkiausia ir įdomiausia praktikoje buvo darbas su naujagimiais. Mažyliukai. Neišnešiotukai – jau buvo prigijęs pavadinimas „ankstukai“. Mes, praktikantės, juos vystėme, glaudėme, ėmėme kraują iš subadytų kulniukų – kartais nebelikdavo vietelės sveikos. Prispausdavo vamzdelį – raudono, tiršto kraujo – ir skubėdavome koridoriumi kuo greičiau statyti į aparatą. Jei kraujas spėdavo sukraujuoti, reikėdavo badyti dar kartą, vėl verkti vaikeliui. Niekas to nenorėjo.

Mažyliai, kurie dar nesubrendę – jie neverkia, jie inkščia, dejuoja. Jei labai blogai – dusauja. Jie tylūs.

Patys ypatingiausi ligoniukai – tie, kurie gimė gerokai per anksti. Maži, nesveriantys nė kilogramo. Labai trapūs. Jie negeba reguliuoti nei šilumos, nei virškinimo, nei savo miego – poilsio režimo.

Mano ilgiausias laikas buvo su Igniuku. Jis buvo mažylis, gavęs ypatingą išbandymą – ne tik per mažas, bet ir su vilko gomuriu bei kiškio lūpa. Tai reiškia, kad valgyti jam buvo be proto sunku. Buvo specialūs čiulptukai, kuriuos reikėjo spausti, o vaikelis dažnai springdavo, dustavo. Valgyti jam – tai buvo tikra kova už išgyvenimą. Nes reikia valgyti, bet baisu, kad uždus.

Valgydavome ilgai. Keldavosi su kuo nors glėbyje, eidavome prie specialaus aparato ir sušildydavome pieną.

Jo mama taip pat dar buvo ligoninėje, bet jau žinojome – Igniukas iškeliaus į naujagimių namus. Pas savo du broliukus. Mamai jo neatiduoda. Bet mama stropiai nešdavo savo pieną. Kitos sesutės jį supildavo į buteliukus, bet man tai atrodė – labai didelė dovana. Tarsi tylus jos buvimas šalia. Tikiu, kad nutraukdama pieną – ji galvodavo apie savo vaiką. Koks jis auga, kokios laukia operacijos, koks jis bus, koks užaugs.

Su mama kalbėdavomės. Įprasti pokalbiai – kiek suvalgė, kaip jautėsi. Leisdavau pamatuoti temperatūrą, deguonies kiekį kraujyje. Mažos paslaugos, leidžiančios būti mama. Likusios dviese, man laikant jos mažylį ant rankų, mačiau jos ilgesį.

„Sėskitės“, – pakviečiau. „Visada skubate. Paimkite savo Igniuką. “

Ji atsisėdo, aš padaviau jos mažylį – ir ji laikė jį kaip trapiausią gėlę. Atrodė, kad tai buvo staigmena jai pačiai.

Ar žinote, kad vaikeliai labai mėgsta jausti savo mamos širdį? Visą nėštumą jie ją girdėjo. Dabar jie – lyg kosmose. Jei vaikeliui baisu, užtenka išgirsti širdį – ir jis jaučiasi saugus. Ir pasakysiu paslaptį – kūdikiai iš milijono atpažįsta savo mamos širdį.

Praskleidėm marškinius, ir Igniukas prigludo prie mamos. Sėdėjome kelias minutes. Aš kalbėjau, bet mačiau – mamos krūtinė kilnojasi, tarsi ji matytų savo širdies dūžius. Įėjo gydytoja. Mama staiga šoktelėjo – lyg pagauta – ir greitai atidavė man Igniuką.

Po keleto dienų atvyko socialinė darbuotoja. Atsivežė vaikučiui rūbelius, lopšelį. Ruošėmės kelionei.

Išėjau į koridorių – norėjau sutikti mamą. Gal ji norėtų atsisveikinti. Ji irgi ruošėsi išvykti. Atvyko moteris, kuri ją pasiims. Mačiau, kad mama nori atsisveikinti, bet tai sunku. Gal neradau tinkamų žodžių pakviesti.

Ruošiausi išleisti mūsų mažąjį Igniuką. Neskubėjau. Aprengiau po šildoma lempa – nuo mažyčių sauskelnių, vilnonių kojinyčių. Glosčiau jo švelnius plaukelius, minkštus žandukus. Bet rankos ne mamos – darbuotojo. Dezinfekuotos, tikrai mažiau švelnios. Bet stengiausi – aprengdama Igniuką, mintyse mylavau jį, meldžiau Dievo jį saugoti. Atrodė, kad tų akimirkų užteks jo pradžiai – lyg galėčiau į rūbelių kilputes įpinti visą meilę, kiek tik galėjau duoti.

Mažasis Igniukas išvyko į savo gyvenimą. Prie brolių. Kas žino, kur jis dabar. Aš, kaip ir jo mama – turbūt esam tos dvi sielos, kurios vis spėlioja: o gal pavyko jai atgauti vaikus? Gal jie auga kartu, gal dabar – po dešimtmečio – mėgaujasi pavasario atostogomis?

Įsivaizduoju Igniuką – su mažais randeliais ant lūpos, gražų, mielą. Pradinuką, kuris žaidžia Roblox ar Minecraft, su broliais valgo blynus, juokiasi.

Tikiu, kad jo gyvenime daug šypsenų, kad ir kur jis būtų.

Bet tą dieną – jis, aprengtas mano į pintomis švelnumo kilputėmis – iškeliavo pro vienas duris, o jo mama – pro kitas. Į gatvę. Į miestą. Į gyvenimą.