Žmonių projektas

Utopija
Babilono bokštas
nesusikalbės

kiekvienas savo
stigmas slepia
barsto erškėčių spyglius
ne po savo kojomis
varo į panages vinis
kitiems
ir rėkia lyg
jiems skaudėtų

kenčia skirtingai
vieni nuo jų
kiti dėl jų
nenulipa nuo kryžiaus

kryžių baigia
sugraužti pelės
užsilipdo moliu
ir toliau kabo
pasiremdami
į žemę

šoka nevilties kankaną
kito žmogaus
nervų stygomis
nesusikalbės
Utopija
Babilono Bokštas

ir statyti 
jo niekas nenori