kas nuksriaudė?

Reikėjo klausyti tau balso širdies,
Tiek progų tam buvo - bet ne!
Tad keikies dabar ir iš pykčio velies,
Pakilęs iš lovos ryte.

Ir tyžta tau sviestas sviestuotas galvoj
Kankina tave, seną krieną,
Net laikrodis tiksi gerokai tyliau
Iš baimės būt sviestas į sieną.

Pro antakius storus ruoželis šviesos
Sprogdina akyse tau venas,
Kava, cigaretė, čerkelė baltos -
Jau aišku, ko priešai vaidenas.

Kaip drįsta rašyti jie šitaip laisvai? „
Veji tu kvailybes lyg širšes.
Knygučių, matyt, priskaitei nemažai,
Kad taip ant poetų įniršęs.

Ir lozungų stulpą pastatęs tvirtai
Suspėji išsyk surimuoti –
Lai mokosi tie interneto vaikai
Kaip tavo klaidų nekartoti.

.

.

.

Vakumas įkvėpė, ačiū.

.

Irgi juokais sakau, nepykit, nebūtų manęs čia, jei nepatiktų Jūsų komentarai.  

.

.