Bijau tamsos

Jau ne pirmą kartą stoviu
Ant senų, galingų mūrų,
Jungiančių žemes.

Vėjas perpūtė kiaurai, net ir ant mūrų,
Nes mūrai, jie ne tam skirti.
Aš toliau einu gatve.

Nuo aukštų, galingų mūrų,
Naktį šviečia murzinos lemputės.
Jos man tapo brangios taip staiga,
Kai mano akyse - viena tamsa.

Neapkenčiau mašinų triukšmo, neapkenčiau minios,
Bet dar labiau bijojau aš tylos,
Nes aš vienas, ir aš bijau tamsos.

Nuo aukštų ir apšviestų galingų mūrų
Matosi tamsa.
Virš galvos, kaip ligi žemės,
Atspindys - viena tamsa.
Pro šalį pralekia, neapgalvoję
Kartu keliavę žmonės,
Jie nepastebės jos, nė nepagalvos.

O aš drebu. Drebu kaip pajūrio žolės stiebelis.
Nes aš, o aš bijau tamsos.

Vėl pažvelgiau aukštyn, kur iš smalos
Nulietame skliaute kabėjo šviesos
Pro lemputes labai jau blausios,
Ir šaltas vėjas perpūtė kiaurai.
Pasilenkiau per kraštą, kur be paliovos,
Urzgė kažkas kito, ne iš šito miesto.
Man lyg drebėjo, lyg svyravo kojos,
Ir aš bijojau nerti į tenai.

Nes pagalvojau: niekas rankos nepaduos,
O aš bijau tamsos.

Kai žengiau vėl tarpu žemių,
Užkliuvau ant pakelio žolių,
Dėl to turėjau daug randų,
Man skauda, skauda, bet labiau - baisu,
Iškreiptas vaizdas ašarų pilnų akių,
Viena, ką žinau - labai tamsu,

Bet rankos, rankos nepaduos,
Neišgirs mano raudos,
Spėliojau, ką jie pagalvos,
Aš susiriesiu, griebsiuos už galvos,
Ir lauksiu sulėtėjusios aušros,
Nes man baisu, ir skauda, ir, be to,
Kaip tyčia
Aš bijau tamsos.

O kažkada svajojau, kad erdvėlaivį turėsiu,
Ir nardysiu pro jūrą ir skyles juodąsias.

Tik, deja, tenais nėra lempučių,
Nei važiuojančių automobilių triukšmo.

Aš nei tamsos, nei greičio nepakęsčiau,
Nei ausyse man spengiančios tylos.
Kaip tyčia, visada visai kaip tyčia!
Aš bijau tamsos.