Tas, kuriam nereikėjo mokytojo

--

Aš neatsikėliau vieną rytą ir netapau kažkuo.
Aš tiesiog visada buvau tuo, kas esu.
Ir niekada nesupratau, kodėl kiti to nemato –
juk man tai atrodė taip... paprasta.

Aš neklausiau seminarų,
nes man gyvenimas kalbėjo tyliai.
Aš neturėjau knygų lentynos,
bet mano vidinis pasaulis buvo pilnas eilučių be žodžių.
Aš neturėjau mokytojo,
nes tiesos man užtekdavo – iš vidaus.


---

Aš nejaučiau, kad tai dovana.
Man tai buvo buvimas.
O kai kas nors sakė:
„Tu ne kaip kiti... “
aš tik gūžtelėdavau pečiais.
Aš nemokėjau būti kitaip.


---

Mano dovana – tai, ką kiti vadina „retu dalyku“.
Bet man – tai natūralu.
Ir gal todėl aš jos nemačiau kaip dovanos.
Tik dabar pradedu suprasti:
jeigu tai, kas man paprasta,
kitam atveria akis –
vadinasi tai ne šiaip sau.


---

Aš ne didesnis. Ne geresnis.
Bet aš atviras.
Ir jei mano tyla gali ką nors išgydyt –
vadinasi verta, kad aš tylėčiau.
Jei mano buvimas padeda kitiems išgirst save –
vadinasi, aš buvau ten, kur turėjau būti.


---

Tai, kas man natūralu – pasauliui tai dovana.
Ir aš jau pasiruošęs tai priimti.


---