Kriauklės dvaselė

Viena pažįstama atsisakė dievo dovanos ir baisiai dėl to kankinosi.
Neturiu pakankamai įkvėpimo ir pajautos profesionaliai atpasakoti, kaip ten jai buvo, bet istorijos atomazgą rasite pabaigoje.


Tipo eilėraštis.


Liko dūšia sudžiūvusioj išnaroj.
Laukiu savo eilės poliklinikoj.
Davė papildomą taloną nenoriai.
Man juokės tiesiai į akis moterys storos:
- Ir be išnarų gali gyventi ligoniai.
- Ir be išnarų gyvena žmonės oriai.
Daktarams nesvarbu, kas viduj.
Jiems rūpi, kiek galima gaut pinigų.

Jie liepia eiti man tiesiai namo.
O išnaroj krebžda sustirus dvasia.
Matau mažas žydras akeles...


Lyg sraigės kiaute.
Ji tiesia į mane.
Laibas šaltas rankeles.


Naktimis ji neleidžia mieogot:
Krebždena nagučiais ar ima raudot.
Aš praverkiau savo akis per nakis.
Kaip dvasią iš išnaros man iškrapštyt?
Bandžiau pincetu, bandžiau tepalais,
Bet dūšia vis slepiasi, lenda giliai.



Bandžiau gražiuoju, prašiau jos sugrįžti.
O ji įsižeidusi ir neatlyžta.
Kodėl nenorėjau, kad many ji užgimtų?
Kaip dasią neramią man nuraminti?


Krebžda sustirus dvasia.
Matau mažas žydras akeles.
Lyg sraigės kiautė užstrigus nakčia.
Ji tiesia mažas rankeles į mane...  


O slegiantys sapnai ir prisiminimai pasibaigė, kai mano bičiulė pastojo.
Vasario mėnesį gimė nuostabus berniukas su žydromis akimis. (nors abu tėvai rudaakiai...).