be pavadinimo

paprašė jis
įsiklausyti
o aš tik kūnu drebančiu
bandžiau nudelbti žvilgsnį

už lango eketę
nesėkmingai skabojo žvejas
o šalimais jo
paskutinį atokvėpį
gaudė lydeka

„po septynių septyniolika“,
iš niekur nieko
skelbė laikrodis

- tau metas,
tarė jis



pasiėmiau žvilgsnį išlaikytą
ir nešiaus su savimi
į mirtį neišpasakytą
bet jis neis su manimi

lauke išbėgus
pagriebiau lydeką
ir moviau tekina laukais
į ten, kur upė teka

o upėj – krištolo takai