Pas tave aš grįšiu lyjant plaštakėms.
Kai ges raudoniu garuojantis vakaras.
O vėjas pavymui mano žingsnius užklos.
Po šimto metų iš tų pėdų ąžuolai žaliuos.
Pas tave aš grįšiu mėlynuojant aguonoms.
Kai šaltos upės į kalnus tekės ir juoksis uolos.
Bejėgiškai krintantys akmenys leis mūšio garsus.
Protėvių vėlės, skardiniais stogais lakstys su lietum.
Nepyk, jei prabudęs buvau susivėlęs,
Skubėjau iš sapno sugrįžt į namus.
Nepyk, jei per greitai nuvysdavo gėlės.
Mano sieloj gyveno auksinis ruduo.
Pas tave aš sugrįščiau, bet nepamenu adreso.
Juolab, kad niekad nebus tokio vakaro.
Nes brendant per upę išsitrynė man pėdos.
Virtau akmeniu pievoj beieškodamas Dievo.


Narcizas Karalaitis





