Kai aš stovėjau su kastuvu ant žemės krūvos

Daug kas savo literatūrinį pasakojimą pradeda nuo gamtos aprašymo. Pavyzdžiui, nuo to, koks rytas išaušo. Čia tikriausiai skonio reikalas, bet man tokios įžangos kaip ir nereikalingos.  Jeigu kūrinio pradžioje būdavo per daug to peizažo ir oro prognozės – tai aš dar pamąstydavau ar verta toliau skaityti. 
Na, ten visokių kaip slinko debesys, kaip jie raitėsi, kokie jie buvo sunkūs, pritvinkę lietumi. Tokie kaip šiandien Kalėdų išvakarėse. Mes su Irena eisime maudytis į tvenkinį, ir oro temperatūra bus gal pirmą kartą per Kalėdas kiek aš jas prisimenu, dešimt laipsnių šilumos. Baisu – tai anomalija, daug kas sušuks. Kaip čia reikės ir toliau gyventi? Kitais metais gal obelys pražys. O man kas, man dzin. Man bet kokios anomalijos jau gal net ir nebaisios. Man gal net įdomu. Užteks mano gyvenimui, tegul anūkai klimatą keičia.
Gamtos ir meteroologiniai aprašymai man kaip ir nebūtini. Nesakau, man patinka peizažas. Aš mėgstu gerėtis peizažu. Dar daugiau, aš mėgstu tapyti peizažus. Aš juos tapau. Kažkaip norisi išgauti popieriuje ar drobėje tą vandens tekėjimą, rytmečio migla, kuri sklaidosi kildama į viršų virš vandens ir peršviečiama saulės paslaptingai nusidažo įvairiomis – spektro spalvomis, kartu išryškindama nejudrius medžių kamienus. Vis vien viskas juda, net ir kamienai nežymiai, net ir varnos nutilusios tyliai siūbuoja savo lizduose ant kiaušinių. Bus naujų varniukų, bus kas kranksi po langais.
Ir kam čia viso to, jeigu aš stovėjau su kastuvu ant žemės krūvos, kažkur svieto gale, Kepalių kaime prie statomo karvidžių komplekso. Man buvo beveik trisdešimt metų. Tai buvo mano kaip statybininko karjeros pradžia ir smukimo į gyvenimo dugną pabaigą. Buvo tokia nuomonė, jeigu žmogus jau niekur netinka – tai reikia dar jį išbandyti statyboje. Aišku, smukti buvo galima ir toliau, nes tikriausiai tas gyvenimo dugnas irgi kiaurai neišmatuojamai gilus. Mums tik atrodo štai dugnas, o gal po tuo dugnu yra dar vienas dugnas, tikrosios žmogaus degradacijos dugnas. Ar matome mes jį? Ko gero matome, net dabartinė televizija mums stengiasi ji  kasdien parodyti, atseit padėdami spręsti tų dugninių žmonių problemas. Niekas neįlis į tokio dugninio žmogaus vidų, niekas pašalinis nesupras jo košmarų, tik žmogus jau ten buvęs arba vaikščiojęs prie tos pačios – bedugnės krašto... Kiti net pavydi tokio nuotykio ir šmeižia save sakydami, aš ten buvau, aš iš ten išlindau. Man kaip žąsiukui vanduo, pasikračiau ir sausas. Sakoma, kad sausas dar ne blaivus. A tiek to... bus dar laiko pakalbėti. 
Aš nesakau, statybininko profesija garbinga. Jeigu esi statybininkas tai turi ką nors mokėti. Būti, taip sakoma ar prie plytų, ar prie medžio, prie metalo, jeigu negali, tai prie skiedinio...  Ko gero, aš beveik nieko nemokėjau. Daug kas pasakys, anoks čia mokslas. Visgi net betoną gražiai išlyginti reikia įgūdžių. Tada kai aš stovėjau ant juodžemio krūvos aš beveik nieko nemokėjau. Aš buvau tiesiog „šiupelio“ brolis. Tai toks plokščias kastuvas, su juo buvo galima daug užkabinti, netgi pernešti žemės, betono, smėlio, žvyro.
Kodėl aš visą tai čia rašau? Nagi todėl, kad yra nuomonė, jog skaityti apie darbo procesus žmonėms įdomu. Kai kuriems tai įdomiau negu gamtos ir klimato reiškinių aprašymai. Literatūriniame kūrinyje vien su darbo proceso aprašymu neužsikiši. Darbas darbu, bet ir pasilinksminti reikia. Negali žmogus be meilės apsieiti. Turi pas žmogų būti normalus seksualinis gyvenimas. Normalūs lytiniai santykiai su priešingos lyties atstovais visuomet turi būti kūrinyje. Be tokių santykių labai prėska. Romanas be meilės – tai kaip košė be sviesto ar sriuba be tradicinio lietuviško kiaulės kūno. Ko gero ir  normalūs lytiniai santykiai nėra visai gerai.  Kas čia gero, jeigu normalu?.. Nenoriu gilintis turi būti ir ne-normalu ir daug ir intrigų ir konfliktas, o jeigu kraujo praliejimas – tai dar geriau.
Tai jūs man ir pasakykite, kokį seksualinį gyvenimą gyvena žmogus degradavęs, susidegradavęs visiškai ir alkoholiškai. Sprendžiant iš to, kad su viena žmoną, ir tai dar ne visada, ir tai dar ne visada ji gali pakęsti kaip partnerį lovoje. Jeigu jai, tarkim sutrikus uoslė – tai dar suprantama, bet turi sutrikti ir regėjimas, ir klausą. O jeigu viskas su pagrindiniais pojūčiais pas moterį tvarkoje ir gimsta vaikai?.. Tai – žygdarbiui prilygsta.
Labai dažnai ir kartais ilgai toks žmogus būna priverstas lytiškai badauti. Štai jums ir intriga, ir konfliktas. Būna atvejų, kai tokie žmonės ir numiršta skaistus, o sprendžiant iš jų išvaizdos ne-pasakysi. Sunkus tas kelias į šventumą. Pasitaiko ir visiško lytinio palaidumo atvejų, ir net tokiems individams ilgai sekasi rasti partnerių savo poreikiams tenkinti, nors ne visada jie pajėgus, kai su-trinka visi pojūčių receptoriai. 
Niekaip negaliu baigti, nes reikia eiti pavalgyti. Nuo tokių šneku pakilo apetitas, lyg ilgai lauktas fabriko švilpukas sušvilpė: laikas tau užvalgyti.
Stovėjau aš ant tos žemių krūvos ir mąsčiau. Niekas per daug manęs ir neragino, surūkiau keletą cigarečių „Kastytis“. Tikrai prisimenu, kad Kastytis buvo.  Ko gero, dar nebuvau visai degradavęs, jeigu Kastyti rūkiau. Degradavę rūkė Prima arba kitokias be filtro. Darbų vykdytojas buvo sumanus, net ir tokiems be kvalifikacijos į dieną po dešimt rublių padarydavo, o Kastytis tik 30 kapeikų tekainavo, Prima netgi tik 14, ir tai dar skaitėsi ne prasčiausias rūkalas. Dabar, kai jau priverstas nerūkyti,  tai ir nežinau ar yra dar tokių cigarečių. Niekai čia visa tai, nors gal jaunimui ir įdomu kokie mes atsilikę buvome. Valgyti virėme aliuminio  puoduose ir nieko... dabar tokį puodą iš karto išmesčiau, nors tai vertingas  spalvotas metalas.
Ko gero, aš taip greitai nuo tos krūvos ir nenulipsiu. Visai ne apie tai aš ant jos stovėdamas ir rūkydamas mąsčiau. O mąsčiau aš apie tai, kad likimas su manimi negražiai elgiasi, niekur jis man nepadėjo. Kodėl aš negalėjau gimti iš karto su neeiliniais gabumais? Tiesiog gimti ne po laiminga žvaigžde, bet iš karto žvaigžde. Man buvo nesvarbu, kokioje srityje, galėjau būti netgi balerūnas – svarbu žvaigžde. Balerūno varianto – tai aš tada tikrai nes-varsčiau, bet buvo gražiu pamąstymu. Niekas man tada nepaprotino, kad nesėkmių virtinė jeigu turi pakankamai entuziazmo, visuomet į sėkmę nuves. Man reikėjo čia ir dabar, ir to, ko man reikėjo aš ir dabar neturiu. Viską supratau, bet jau energijos liko švakiai. Nemanykite, neužgaišau aš su ta krūva. Buvo tos spartuoliškos statybos pabaiga, ir reikėjo tas žemes gražiai ir greitai išmėtyti.