Prie tuščių šulinių. 25 dalis

25. Paskui rodykles

Viena iš ankstesnių teorijų, jog jis niekada nebeatmerks akių, neišsipildė.
Nojus atmerkė akis.
Jis žiūrėjo į absoliučiai baltą šviesą stebėdamasis, jog neišsipildė ir kitos dvi teorijos. Jis nevirto į švytintį vandenį ir neatsibudo narve virš bedugnės.
Ši vieta buvo nauja ir dar nematyta.
Vaikinas kilstelėjo galvą nuo pusiau minkšto paviršiaus ir apsidairė.
Pirmiausiai jis pastebėjo netoliese esantį, moderniai atrodantį gultą, ant kurio ilsėjosi dar nematytas žmogus. Senyvas vyras, vilkintis itin paprastus marškinėlius ir sportines kelnes. Jis gulėjo nuleidęs rankas šalia ir visiškai nejudėjo. Net vyro krūtinė nesikilnojo.
Miręs?..
Nojus atsisėdo ir nuleido kojas. Atsisėdęs pastebėjo, jog aplink jį yra daugiau tokių pat gultų, ant kurių ilsėjosi labai įvairūs žmonės. Nuo labai jaunų iki visiškai sukriošusių.
Atsistojęs suprato, jog miegančių žmonių čia buvo tūkstančiai, jei ne daugiau. Patalpa buvo tokia didelė, jog jis nematė priešingų sienų. Neišvydo ir lubų – iš viršaus plieskė ta pati balta šviesa, už kurios jam nepavyko nieko įžiūrėti.
Matrica?..
Šioje neaprėpiamoje erdvėje gultai buvo tvarkingai išrikiuoti per tris žingsnius vienas nuo kito. Grindys atrodė daugmaž normalios – iš kažkokios šviesiai pilkos, pusiau blizgios medžiagos.
Prisiminęs, Nojus skubiai apsidairė po gretimus gultus, tačiau Gaudemundos ten nepastebėjo. Jei moteris čia ir buvo, ji galėjo atsidurti ant bet kurio iš gultų, gal net už kelių kilometrų...
Ir jis nebeturėjo savo planšetės. Nebežinojo, ar šioje vietoje tebegalioja taškai, įkrova bei visi kiti rodikliai.
Dar nespėjęs kaip reikiant susirūpinti dėl savo naujosios padėties, Nojus ūmai išgirdo tylų, sintetinį signalą ir dirstelėjo sau po kojomis.
Ant pilkų grindų, lyg ant kokio monitoriaus, blyksėjo maža rodyklė su žmogaus pėdų antspaudais. Rodyklė kelis kartus sumirksėjo priešais Nojų, tada šovė į priekį ir suktelėjo dešinėn, tarp gultų. Po akimirkos vėl grįžo atgal, į startinę poziciją. Animacija pradėjo kartotis iš naujo.
Vaikinas puikiai suprato užuominą, tačiau vis tiek neskubėdamas apsidairė, tikėdamasis kažko daugiau. Gal vienas iš gulinčių štai tuoj atsibus ir atsisės? Dviese vis drąsiau, pakliuvus į naują vietą...
Tačiau žmonės tebegulėjo kaip anksčiau. Neatrodė, jog bent vienas kvėpuotų.
Nes jei kvėpuotų, šioje vietoje nebūtų taip tylu, pagalvojo jis.
Atsidusęs, Nojus žengė paskui animacinę rodyklę. Vos pasukusi dešinėn, ši nebesimėtė į šalis ir negrįžo atgal. Dabar rodyklė vedė tiesiai, tarp dviejų gultų eilių. Traukdamas paskui ją, Nojus dairėsi į žmones, vis dar tikėdamasis pastebėti Gaudemundą, tačiau veidai buvo visiškai nepažįstami.
Jis netgi pastebėjo kelis tuščius gultus. Kažkas atsikėlė anksčiau už jį.
Sprendžiant iš to, kaip aplinkui buvo tylu ir niekas nejudėjo, tokie pabudimai turėjo būti gan reti.

Paėjėjęs paskui rodyklę apie dešimt minučių, Nojus pagaliau išgirdo pirmą pašalinį garsą.
Tyliai zvimbdamas, netoliese buvęs gultas ūmai nusileido į grindis, nusinešdamas kartu ant jo miegantį žmogų. Grindyse liko juoduoti keturkampė skylė. Bet neilgam. Netrukus gultas vėl išniro, tik jau be miegančiojo. Visas veiksmas tetruko gal penkias sekundes.
Sutrikęs Nojus trumpam stabtelėjo, svarstydamas naują informaciją.
Kažin kurių čia buvo daugiau? Nubundančių ar keliaujančių kažkur žemyn?
Kadangi mirksinti rodyklė neketino jam nieko aiškinti, vaikinui beliko keliauti toliau. Netrukus jis pats įsitikino. Per kitas dešimt minučių jis pastebėjo dar kelis gultus, pradanginančius žmones grindyse. Tačiau nė vieno nubundančio.
Žinoma, tai nieko per daug nesakė. Nubusti žmonės galėjo ten, kuri jo žvilgsnis nesiekė.

Netrukus jis išvydo kažką naujo šioje nesibaigiančioje gultų ir miegančiųjų matricoje – toli priekyje ėmė ryškėti daug tamsesnis pilkas ruožas. Rodyklė mirksėdama vedė tiesiai į jį.
Dar po kelių minučių Nojus prarado viltį pakeliui atrasti Gaudemundą ir jis pasileido paskui rodyklę bėgte. Ši kaipmat prisitaikė prie pokyčių  ir šovė į priekį it raketa.
Pilka siena ėmė artėti ir augti daug greičiau. Rodės, ji vedė iš vienos baltos begalybės į kitą tokią pat begalybę. Visa vienodai pilka, be jokių detalių. Rodyklė atkakliai vedė tiesiai į ją. Ir kai Nojus pagaliau ją pasiekė, rodyklė staigiai pasuko kairėn, dabar rodydama kelią palei nesibaigiančią sieną.
Jis neabejojo nubėgęs mažiausiai keturis kilometrus. Kokio gi dydžio buvo visa ši patalpa?..
Kadangi nesijautė uždusęs, Nojus ilgai negalvojo ir vėl pasipustė padus rodyklei įkandin.
Šį kartą ilgai bėgti neteko. Įveikęs gal kilometrą, jis pagaliau pastebėjo nežymų šešėlį sienoje. Koridorius? Pagaliau!
Deja, tai nebuvo koridorius.
Prisiartinęs, Nojus sustojo vietoje, apstulbęs.
Keistasis šešėlis tebuvo niša sienoje, kurioje buvo įrengtas mažytis atviras ofisas. Ilgas rašomasis stalas beveik atkirto titanišką miegančiųjų salę nuo likusios mažos ofiso erdvės. Ant stalo tyliai dūzgė keli kompiuteriai, atsukę monitorių nugaras į Nojų. Kitapus jo, labai šiuolaikiškoje ofiso kėdėje sėdėjo moteris, besidarbuojanti kompiuterio klaviatūra. Ją išvydęs, Nojus nė nepajuto, kaip burna pati prasivėrė.
Gaudemunda.
Ta pati Gaudemunda, kurią jis ištraukė iš narvo... tik ši moters versija buvo nusipraususi, kruopščiai susišukavusi ir apsirengusi tvarkingais, moderniais rūbais. Sutikęs ją kitomis aplinkybėmis, Nojus būtų palaikęs moterį tiesiog dar viena ofiso darbuotoja.
Dabar jis nežinojo, ką turėtų galvoti.
- Gaudemunda?..
Klaviatūos tarškėjimas trumpam nutilo, moteris atidžiai dirstelėjo į Nojų. Iš to trumpo žvilgsnio vaikinas beregint suprato – jinai jį atpažino. Menka šypsena slystelėjo Gaudemundos lūpomis.
- Ateik arčiau, - ji vėl dirstelėjo į monitorių, tankiai spaudydama kažkurį vieną klavišą. - Uždėk delną ant skenerio.
Nei „labas“, nei „kaip gyveni“...
O kur dar visa kita, ko ji nepapasakojo, ką nutylėjo?
Ant to paties stalo jis pastebėjo stiklinį įrenginį, laidu prijungtą prie kompiuterio. Stiklo paviršiuje tingiai mirksėjo plaštakos formos simbolis.
- Taigi, tu ir esi administratorius... - atsiduso Nojus.
- Delną, Nojau, - pakartojo moteris, nesiveldama su juo į kalbas.
- Gerai jau gerai. Kaip pasakysi, - nusivylęs jos šaltumu, vaikinas įveikė paskutinį žingsnį ir uždėjo delną ant įrenginio.
Nes kas žino, kas jam atsitiks, jei nepaklus...
Suskambo sintetinis skambutis. Kitame ofiso gale, nišos gilumoje atsivėrė dvi baltos durys, kurių Nojus iki šiol nepastebėjo. Pro vienas žengė vyras baltu chalatu, kuris Nojui atrodė kažkur matytas. Pro kitas duris išėjo... dar viena Gaudemunda. Tiktai šita Gaudemunda išsyk nusišypsojo jam kuo plačiausiai. Ir dar pamojavo.
Nojus apstulbęs dairėsi į dvi visiškai vienodas moteris. Viena tebedirbo prie kompiuterio, nekreipdama į jį dėmesio. Kita artinosi, sutelkusi į jį netgi per daug dėmesio. Dvynės?..
- Kas čia, po galais...
- Eime, eime! - pertraukė jį antroji Gaudemunda. Apėjusi stalą, ji pastvėrė Nojų už rankos ir pavedė į šalį. - Netrukdykime jai dirbti. Amžinai užsiėmusi, pats matai.
- Ar ji tavo dvynė?
- Beveik, - trūktelėjo pečiais moteris. - Ji mano Originalas. Tikroji Gaudemunda. Aš esu jos kopija, praleidusi su tavimi tas kelias dienas požemyje. Jei tebeturi kažkokių klausimų, atsakysiu juos pakeliui. O kol kas susipažink su Brutu. Jis gydytojas.
- Aš Brutas, - Nojaus petį palietė vyras, išėjęs pro pirmąsias duris. - Pažiūrėkime tavo sveikatą, vaikine. Abu delnus atversk į viršų.
- Sveikatą? Argi aš nesu miręs?
- Mhm. Tai dažniausiai užduodamas klausimas – argi mes visi nesame mirę? - sumurmėjo vyras, čiupdamas Nojų už abiejų delnų. - Kitas pagal dažnumą klausimas – „ar aš nesu tavęs kažkur matęs? “ Jaučiu, tu tuoj irgi tokį užduosi...
- Tu... tu tas vyras, kuris buvo įkalintas narve, - ūmai atpažino Nojus.
Vyras, kurį jis taip šauniai pražiopsojo ir kuris buvo suskystintas jam bežiūrint.
- Nuostabu. Įrašai puikiai funkcionuoja. Jokios degradacijos, - linktelėjo patenkintas Brutas, paleisdamas Nojaus delnus. - Gali jį vestis, Gaude.
- Iki kito, - pamojavo moteris. Tada ji stvėrė Nojų už rankos, nekantriai vesdama jį palei tą pačią sieną į baltą nebūtį. - Jei turi klausimų, klausk dabar, Nojau. Kol pasieksime išėjimą, pasistengsiu atsakyti kiek įmanydama. O kiek nespėsiu – teks išsiaiškinti pačiam. Taigi?..