Žuvienė

Šaukštas, sklidinas apvalių sviesto riebalų rutuliukų, morkos skiltelės blizgesio ir tiršto, tarsi pavargusios virti  žuvies sultinio.
Laužas traškėjo įkaitusių žarijų akimis, raudonu žvilgsniu dairydamasis į gęstantį dangų.
Mylimoji atidžiai stebėjo Žveją, traukianti iš tinklo įstrigusias žuvis, mėtantį  sultingus lelijų stiebus.
“ Šitų žuvų tarpe yra auksinė žuvis. Ar tu žinai, kaip ji atrodo? ”
Mylimoji šyptelėjo.
“  Žinau” atsakė savimi patenkinta, kaip ir visi, kas nematė auksinės  žuvelės.
“ Įsidėmėk. Aš tau rodysiu žuvis. Va šitaip“  jis iškėlė vidutiniškai riebią raudę. Pro pirštus išspaudė jos galvą.
“ Tu visada gerai pagalvok. Ramiai įsižiūrėk į žuvies akis. Auksinės akys kitokios. Kada pamatysi auksinės žuvies akis – ištari – „auksinė“ tvirtai. Aš ją metu į ežerą. Žuvis išpildys visus tavo norus.
“ Aš turiu ir slaptų norų” koketavo moteris.
“ Nori būti prezidentė? ” nustebo Žvejys.
“  Taip. Noriu valdžios, bet tai slaptas noras”
“  Tai išsipildys. Tu turi tvirtai pasakyti - auksinė. Jeigu tai ne auksinė  meti man. Ji atsidurs žuvienėje. Atsimink, jeigu pasakai auksinė ir tai paprasta raudė - tu prarandi visą  turtą, kurį visokiais būdais gavai, net užrašydama motinos vardu, net kasdien vogdama iš mėlynos piniginės”
“Tu galvoji aš godi? “ Panašu, kad ji tuojau pravirks.
“ Nesvarbu. Tai nėra teismas” tęsė sujaudintas atvirumo vyras. - Tiesiog turtas, apie kurį galvoji, kad tai tavo - išnyks. Jeigu tu atpažįsti auksinę  - tavo gyvenimas keičiasi. Tau nebereikės ieškoti turtingo vyro pagal savo kilmę, niekada neįlipsi į  dėvėtą mašiną išdaužtu priekiniu stiklu, galėsi miegoti visą rytą, nes tau nebereikės eiti į valdišką darbą. ”
“ Skamba fantastiškai”
“ Tai dar ne viskas.. ”
“  kodėl tu nenori tos auksinės sau? “ Paklausė ji atidžiai įsistebeilijusi jam į veidą.
“ Geras klausimas. Kiekvienam skirta tik jam auksinė žuvis” atsakė žvejas.
“ O kur buvo mano žuvis iki šiol? Kodėl turėjau padaryti tiek klaidų? ” ji jaudinosi.
Žvejas paėmė į rankas purpuriniais lašais apkibusį karšį.
“  Negaliu suklysti? ”  net atšoko nuo Žvejo, suglaudė rankas ir atsilošė, tarsi vertintu auksinį vėrinį.
Žvejas pridėjo prie žuvies aštrų tarsi adata peilio galiuką.
“ Ne, Dieve, ne” šaukė Mylimoji.
“ Ne? ’ perklausė Žvejas.
“ Ne” ištarė ir užsimerkė.
Peilis tik akimirkai sublizgėjo ir kulkos greičiu  kruvinai suraižė riebų karšį ir blizgančio purpuro lašų kelias nusidriekė į puodą.
Žvejo rankose pasirodė išverstomis akimis raudė. Ji žiopčiojo.
“Kaip iš akies traukta auksinė “- sakė Žvejo veidas ir akys.
Mylimoji sujaudinta apsilaižė lūpas.
Dešine ranka atmetė plaukus.
“ Ne”
Suzvimbė peilis.
Kada, tai, kas liko iš žuvies, dingo puodo burbuluose, stojo tyla.
Žvejo rankose lydeka. Žalias baslys. Įtartinai geltonas spindesys per visą kūną.
“ Ne…” sukandusi dantis ištarė Mylimoji.
Suzvimbė peilis.
Moteris matė, kad žvejo krepšyje liko tik viena žuvis.
Ji sunkiai kvėpavo. Rankos drebėjo. Akys tarsi norėjo nukirsti  žvejo galvą.
Mylimoji atsistojo, pagriebė krepšį.
Žvejas nespėjo net ištiesti rankos, kaip ji metė tolyn į ežerą krepšį su likusiomis žuvimis. „ Tik laisvėje žuvis išpildo visus norus“
Vyras susvyravo, pliaukštelėjo per vandenį ranka ir  ėmė kvatotis.
Mylimoji giliai atsiduso, tarsi suprato, kad tai laimės ir  šventės juokas.
Atsisuko į tą pusę, kur stovėjo jos sodyba ir didelė mašina, kuria jie čia atvažiavo, ir staiga pamatė, kad viskas tampa rūko dūmais ir vėjo nešami draiskalai išnyksta.
Atsiveria tuščias laukas.
Mylimoji atsisuka į žveją.
“ Tu melavai??? ”
“ Ne. Auksinė buvo lydeka”
Moteris sukniubo ant kranto.
Kvepėjo žuviene. Morkų gabalėliai nepaprastai panašūs į lydekos lūpas, ramiai plaukiojo paviršiuje ir nesiruošė skęsti.
Ežere didelė lydeka plaukė, keldama bangas, vakaro tyloje.