Projektas ,,Taika“

1

Peru, 295 m. pr. m. e.

  KAS-27-PR-12/4 tvirtai suspaudė rankose vairalazdę ir atsisuko į komandos narius.  Vyriausiasis ksenospecialistas BEL-11-HO-7/56 abejingu veidu rakinėjo panages, vaizduodamas esąs ramiausias protingas sutvėrimas visoje Galaktikoje. Tuo metu MR-186-QL-10/3 smalsiai dairėsi pro ekraną, sekdamas greitai besikeičiantį žydros planetos peizažą. Jam, kaip naujokui, viskas atrodė įdomu, nematyta bei egzotiška.
  - Pasiruošę? - piloto veide šmėstelėjo valiūkiška šypsenėlė.
  - Varyk, - BEL-11-HO-7/56 mostelėjo šešiapiršte ranka.
  KAS-27-PR-12/4 nuleido kapsulę žemiau. Didžiulė perkrova įspraudė trijulę į krėslus, tad porą minučių vyrams teko tiesiog užsičiaupti ir pakentėti. Tik pajutę dunkstelėjimą į paviršių įgulos nariai lengviau atsikvėpė bei ryžosi atsisegti saugos diržus.
  - Na, kaip? - BEL-11-HO-7/56 atsisuko į jaunąjį kolegą.
  MR-186-QL-10/3 papurtė galvą, lyg negalėdamas patikėti, jog šitiek laiko trukusi kelionė galiausiai baigėsi.
  - Maniau, kad bus blogiau, - prisipažino. - Visi sakė, jog apsivemsiu, kad žarnos išlįs per užpakalį. O čia tik švelniai pasūpavo, ir viskas.
  KAS-27-PR-12/4 siektelėjo ranka skafandro, gulinčio už piloto krėslo.
  - Prigąsdino naujokėlį mulkiai, - nusijuokė. - Kaip matau, tradicija bauginti pirmaskrydžius vis dar gaji.
  BEL-11-HO-7/56 čiupo savo krepšį ir persimetęs per petį skafandrą patraukė liuko pusėn.
  - Ei, narsuoli, tu kur? - pilotas atsisuko į jį.
  Vyriausiasis ksenospecialistas BEL-11-HO-7/56 paskubomis šmurkštelėjo į savąjį skafandrą, tačiau net nepasivarginęs užsisegti atsistojo už poros pėdų nuo liuko.
  - Einu susipažinti su čiabuviais, - atsakė. - Nekantrauju pažiūrėti, kokį civilizacinį šuolį atliko mūsų eksperimentiniai gyvuliukai.
  KAS-27-PR-12/4 šiaip taip įspraudė savo atletišką, beveik septynių pėdų ūgio kūną į skafandrą ir surinkęs valdymo pulte kodą išsitraukė iš daiktadėžės antigravitacinį neutralizatorių.
  - Tie gyvuliukai gali vienu kuokos smūgiu nuritinti tavo makaulę, - tarė. - Iš patirties žinau, jog lazda barbaro rankose yra tokia pat efektyvi, kaip neutralizatorius. O jei priešas ją panaudoja netikėtai, tuomet pranašumas jo pusėje. Nežiūrint visų civilizacinių skirtumų.
  - Tu manai, kad pavojus vis dar egzistuoja? - BEL-11-HO-7/56 susiraukė. - Tie vietiniai nė kiek nebus pasistūmėję pirmyn?
  - Aš esu linkęs laikytis visų atsargumo instrukcijų. Niekad nepamiršiu, kaip svetingai buvome pasitikti čia praėjusį kartą. Ir kaip ZWA baigė savo profesionalaus ksenospecialisto karjerą.
  - Man pasakojo, - MR-186-QL-10/3 vis dar neįstengė atplėšti akių nuo vaizdų anapus ekrano. - Čia tas vyrukas, kuris dirbo prieš mane, tiesa?
  - Taip, - linktelėjo  KAS-27-PR-12/4. - Jis gavo užnuodytą strėlę į pašonę ir skubiai teleportavosi į Centrą. Du mėnesius gydėsi ligoninėje, po to metė darbą ir išskrido namo. Dabar augina vaistinius medelius savo sode ir pardavinėja visiems užsukusiems fermentuotą nektarą, stebuklingai gelbstintį nuo kirminų maro. Bandė ir man įbrukti. Šiaip taip atsisakiau. Pats persirgau kirminų maru, dabar turiu imunitetą, tad visokiais šarlatanų gėrimėliais manęs nesuviliosi.
  - Gaila, - BEL-11-HO-7/56 palingavo baltaplaukę galvą. - Šaunus buvo vyras. Geras ksenospecialistas. Tokių dabar trūksta.
  - Nieko, turim pamainą, - KAS-27-PR-12/4 mostelėjo jaunojo kolegos pusėn. - Paskraidys metelius kitus, įgaus patirties. Svarbu, jog turi noro, dega entuziazmu. O tai mūsų projekte ypač svarbu.
  Atsivėrus liukui BEL-11-HO-7/56 pirmasis iššoko laukan ir apsidairė. Po minutėlės prie jo prisijungė ir kolegos. Jaunasis MR-186-QL-10/3 nutarė pasekti piloto pavyzdžiu ir aklinai užsisagstė skafandrą, sulaukdamas pašaipios vyriausiojo ksenospecialisto šypsenėlės.
  - Oras šioje planetoje beveik toks pat kaip namuose, - tarė BEL-11-HO-7/56. - Gal deguonies keliais procentais mažiau, bet jeigu daug nelakstysim, skirtumo nepajusim.
  KAS-27-PR-12/4 prisidengė ranka nuo kylančios saulės ir apsidairė.
  - Kol kas nieko nematau, - pasakė. - Regis, esam vieni.
  - Mūsų kapsulės nusileidimas nepatraukė niekieno dėmesio? - nustebo BEL-11-HO-7/56. - Keista. Iki šiol to nėra buvę.
  - Gal šiose vietose niekas nebegyvena? Šiaip ar taip, nuo paskutiniojo mūsų vizito prabėgo daug laiko. Galbūt čiabuviai apleido šią teritoriją?
  Vos pilotui ištarus šiuos žodžius pasigirdo klegesys, sklindantis iš už neaukštos, medžiais apaugusios kalvelės. Po kelių akimirkų į atvirą, žole apžėlusį slėnį, kuriame KAS-27-PR-12/4 nutupdė kapsulę, pasileido būrys pusnuogių, galvas kažkokių augalų karūnomis pasipuošusių čiabuvių. Jie bliovė, cypė, staugė, kaip įmanydami stengdamiesi perrėkti vienas kitą, tuo pat metu kratydami virš galvų nedidukus kirvukus vulkaninio stiklo ašmenimis. Keletas spaudė rankose lankus, graibydami sau ant nugaros tabaluojančiuose iš žolių pintuose krepšiuose sugrūstas strėles. Skuodžiantieji gale, matyt, nepriklausė karių elitui, kadangi nešėsi paprasčiausius akmenis. Tačiau iš jų draugiškumu nespinduliuojančių veidų buvo aišku, jog net ir akmuo šitų veikėjų rankose yra rimtas ginklas.
  - Neapleido, - niūriai burbtelėjo BEL-11-HO-7/56.
  - Jie man neatrodo draugiškai nusiteikę, - tarė MR-186-QL-10/3. Jis apsidairė, svarstydamas, ar neverta dumti atgal į kapsulę.
  - Gal čia viso labo toks jų pasisveikinimo ritualas? - suabejojo KAS-27-PR-12/4.
  - Ką darom? - BEL-11-HO-7/56 kryptelėjo galvą į kolegą.
  Vietoj atsakymo jam pro šoną prašvilpė strėlė. Kitas čiabuvis sviedė akmenį, kurio išvengti ksenospecialistui padėjo tik žaibiška reakcija.
  - Greičiau į vidų! - sušuko KAS-27-PR-12/4.
  Negaišdamas nė akimirkos pilotas savo pavyzdžiu pademonstravo išgyvenimo priešiškoje aplinkoje įgūdžius. Apsisukęs tokiu greičiu nukūrė į kapsulę, jog iš po astronauto batų tik parūko dulkės. Abu bičiuliai pasistengė neatsilikti. Nors atstumas iki atviro liuko tebuvo gal penkios dešimtys pėdų, vyrams jis pasirodė milžiniškas tartum maratono distancija.
  Kriokdamas ir ūbaudamas čiabuvių minios priešakyje lėkė augalotas tamsiaplaukis žaliūkas, savo stotu nė kiek nenusileidžiantis ateivių kapsulės pilotui. Suvokęs, jog persekiojamieji gali spėti pasislėpti kosminio aparato viduje, jis stabtelėjo ir nusitaikęs sviedė kirvį jiems pavymui. Obsidiano ašmenys tik per plauką nekliudė MR-186-QL-10/3 ir su garsiu trenksmu rėžėsi į kapsulės bortą. Didelės žalos padaryti negalėjo, kadangi aparatas buvo patikimai apsaugotas jėgos lauko barjeru, tačiau pats agresijos aktas įgulos narius kaip reikiant sukrėtė.
  BEL-11-HO-7/56 paskutinis iš trijulės įlėkė į kapsulę. Deja, per vėlai, kad apsisaugotų nuo vieno įkandin skuodžiančio taikliarankio šūvio. Iš primityvaus lanko paleista strėlė įsmigo į skafandrą dešiniajame petyje. Perskrosti tvirtos medžiagos neįstengė, bet šiokį tokį skausmą ksenospecialistas vis dėlto patyrė.
  Įšokęs į vidų BEL-11-HO-7/56 nusirito grindimis, tartum nusviestas galingo smūgio. Kiti du įgulos nariai su nerimu sužiuro į kolegą, nebeišmanydami, kaip jam padėti. Jokiose instrukcijose apie panašią situaciją nebuvo nė užuominos.
  KAS-27-PR-12/4 vis dėlto susiprato kuo skubiau uždaryti liuką. Spėjo pačiu laiku. Vietinių kariūnų priekyje bėgęs vadas jau buvo bepasiekiąs angą ir akivaizdžiai ruošėsi stryktelėti vidun. Tačiau jo karžygiškai misijai nebuvo lemta išsipildyti. Liuko dangtis užsitrenkė tiesiog panosėje, aktyvuotu jėgos lauku nublokšdamas čiabuvį keliomis pėdomis atgal. Šis žaibiškai pašoko ir vėl puolė į ataką, bet po kelių nesėkmingų bandymų vis dėlto turėjo pripažinti, kad galynėtis su nesuvokiamomis jo protui technologijomis yra ganėtinai kenksminga sveikatai. Apsičiupinėjęs nubrozdinimus bei mėlynes atsisuko į aplink pusračiu sustojusį saviškių būrį ir kažką jiems sušuko. Čiabuviai papurtė galvas, lyg nenorėdami patikėti tuo, ką sako vadas, tačiau paniurnėję galiausiai atsitraukė. Pora aršiausių karių dar sumanė paleisti strėlių į kosminio aparato bortą, bet, išvydę, kaip šios atšoka atgal, po truputį apsiramino.
  KAS-27-PR-12/4 susmuko piloto krėsle ir skausmingai atsiduso. Atrodė kaip žmogus, ką tik grįžęs namo ir išvydęs jų vietoje tik degėsių krūvą.
  - Visiška nesėkmė, - išspaudė. - Tiesiog katastrofa.
  - Laukiniai, - MR-186-QL-10/3 neatplėšė akių nuo ekrano, kuriame matėsi šalia kapsulės besibūriuojantys čiabuviai. - Negaliu patikėti, jog su... šitais buvo dirbta.
  - Dirbom, stengėmės, - atsiduso pilotas. - Suradom potencialų lyderį, indoktrinavom jį griežtai laikydamiesi visų instrukcijų. Ir štai kas gavosi...
  BEL-11-HO-7/56 pavyko iškrapštyti strėlę iš skafandro. Raukydamasis ir dejuodamas nusliūkino iki savojo krėslo ir išsipleikė jame.
  - Aš pats vykdžiau operaciją, - ištarė. - Savo rankomis suleidau serumą jų vadui. Tikėjomės, jog šįkart pavyks. Deja, ir vėl neišdegė.
  - Šitam vadui? - MR-186-QL-10/3 mostelėjo ranka į anapus ekrano strykinėjantį ir kažką saviškiams dėstantį laukinį su gėlių karūna.
  - Ne, ne jam. Buvo kitas. Atrodė protingesnis. O gal tik mums taip atrodė?
  - Toks su plačiu randu veide, - KAS-27-PR-12/4 susiraukė, tartum atsikandęs rūgštaus vaisiaus. - Įdomu, kas jam nutiko?
  - Turbūt saviškiai užvertė, - BEL-11-HO-7/56 piktokai vyptelėjo. - Ko iš tokių norėti? Beviltiški laukiniai. Išgirdo vadą dėstant jiems nesuprantamus paistalus, tai ir kaukštelėjo kuris akmeniu per galvą. Ir visas darbas nuėjo perniek.
  - Ar dažnai šitaip nutinka? - paklausė MR-186-QL-10/3.
  - Praktiškai visada. Kiek dirbu šitoje planetoje, vietinių vadinamoje Žeme, dar nė viena misija nesibaigė sėkmingai.
  - Negali būti, - naujokas papurtė galvą. - Jūs, kiek girdėjau, įvykdėt net dvi misijas...
  - Tris, - patikslino BEL-11-HO-7/56. - Visos skirtingu laikmečiu ir skirtinguose kraštuose. Ne visuomet įvykiai pakrypdavo iki tokių brutalių antpuolių, kaip šįkart, bet ir jokio teigiamo poslinkio nepastebėta.
  - Nesuprantu. Juk turi būti kažkokia priežastis...
  - Laukiniai, - BEL-11-HO-7/56 skėstelėjo rankomis. - Ką čia bepridursi. Jie tiesiog necivilizuojami. Agresyvūs barbarai, kurių jokios priemonės neveikia.
  - Gal jūsų vartojamas serumas niekam tikęs?
  - Nesąmonė, - atsiliepė pilotas. - Naudojam tą patį, ką ir kitos komandos. Paprasčiausiai kitoms grupėms labiau pasisekė, nes jie įsigudrino nusičiupti geresnes planetas su labiau išsivysčiusiomis rasėmis. O mes dar nemažai užgaišom, kol sutvarkėm visas biurokratines procedūras. Štai ir nusiuntė mūsų grupę vieną paskutiniųjų į šitą Galaktikos užkampį, į kažkokią Žemės planetą, kurioje niekas dirbti nenorėjo. Taip ir vargstam. Prieš tave darbavęsis vaikinas vos galo negavo. Kad tuos barbarus kur Juodoji Skylė prarytų!
  - Kažkur slypi klaida. Ar jūs apsiribojot tik serumo suleidimu, ar ir vėliau darėte poveikį pasirinktam asmeniui?
  - Be abejo, mes tik suleidom serumą, - KAS-27-PR-12/4 piktai mostelėjo ranka. - Projekte nenumatyta jokio tolesnio poveikio. Vadovybė griežtai nerekomenduoja po pirmojo kontakto kaip nors įtakoti eksperimentui pasirinktą asmenį. Visą tolesnį darbą turi atlikti serumas.
  - Bet gal čia ir yra problemos esmė? Jeigu mes kaip nors pratęstume...
  - Baik, - pilotas trinktelėjo kumščiu į valdymo pultą. - Negalime to daryti. Privalai žinoti, koks yra projekto,, Taika“ tikslas. Mes nusileidžiame planetoje, kurioje gyvena primityvūs, tarpžvaigždinių skrydžių technologijų dar neįsisavinę čiabuviai ir užmezgame su jais pradinį kontaktą. Iš aborigenų tarpo išsirenkame vieną, mūsų nuomone, tinkamiausią mūsų tikslams, bendruomenės narį ir jam suleidžiame specialaus serumo. Po kiek laiko tas mūsų eksperimento objektas įgauna iki tol jam pačiam nesuvokiamų savybių. Jis tampa lyderiu, vedančiu paskui save kitus, auklėja savo gentainius, moko juos dorovinių principų bei naujo, pažangesnio gyvenimo būdo. Čiabuviai tokius vadina įvairiais titulais- pranašais, mesijais, Dievo žodžio skelbėjais...
  - O kas tas Dievas? - nesuprato MR-186-QL-10/3.
  - Čiabuviai taip vadina Didįjį Visatos Administratorių. Jie tiki, kad mūsų pasirinktas žmogus yra aukščiausiosios esybės pasiuntinys, tad ir jo žodžiai turėtų juos paveikti. Deja, tas poveikis ne toks... ryškus, kokio mes tikėjomės.
  - Šitie žmogučiai tiki, jog egzistuoja Didysis Visatos Administratorius? - MR-186-QL-10/3 netikėdamas pakraipė galvą. - Jei jie nebūtų tokie agresyvūs, sakyčiau, jų naivumas turėtų kelti mūsiškių tyrinėtojų susidomėjimą.
  - Jie tiki, - pilotas darsyk liūdnai atsiduso. - Bet tas tikėjimas nepadeda jiems pakilti į aukštesnį civilizacijos lygmenį. Kokius primityvius ir žiaurius laukinius radome čia apsilankę pirmąsyk, tokius matome ir dabar.
  - O kas nutiko mūsų projekto objektams?
  - Įvairiai. Vieną prigirdė upėje, kitą užmėtė akmenimis, trečią kebabizavo...
  - Ką padarė? - nesuprato MR-186-QL-10/3.
  - Kebabizavo. Sukūrė laužą, pririšo prie karties ir kepino, kol šis paskrudo. Tada kiekvienas gentainis atsipjovė po gabaliuką ir suvalgė. Tokius kepsnius aborigenai vadino kebabais.
  - Fui, kaip šlykštu, - susiraukė naujokas.
  - Nieko, priprasi. Kai turi reikalų su laukiniais, privalai nusiteikti, jog kai kurie jų papročiai gali šokiruoti.
  - Aš girdėjau mokslininkų hipotezę, kad mes neva esame kilę būtent iš šitos planetos, vadinamos Žeme, o šie aborigenai yra mūsų protėviai.
  - Aš taip pat esu susipažinęs su šia hipoteze. Viena vertus, ji paaiškintų, kodėl mes išoriškai esam tokie panašūs į žemiečius. Bet tas jų žiaurumas, primityvumas... Fui, aš tuo nenoriu tikėti.
  - Mes kažką darom ne taip, - pasakė BEL-11-HO-7/56. - Kitose planetose ksenospecialistų komandos taip pat patiria įvairių iššūkių, tačiau kažkaip susidoroja. O mums viskas ritasi tartum į Juodąją Skylę, ir nors tu ką.
  - Vadovybė ima nervintis, - tarė pilotas. - Nuojauta kužda, jog ši misija mums gali būti paskutinė. Jei nepasieksim patenkinamų rezultatų, jie mus atšauks, o pačią Žemės planetą karantinuos. Ir, jaučiu, ilgam.
  - Šūdas, - reziumavo BEL-11-HO-7/56.
  - Visiškas šūdas, - pritarė KAS-27-PR-12/4.
  Vyriausiasis ksenospecialistas sulankstė skafandrą ir įgrūdo jį į spintelę.
  - Gerai, - išspaudė. - Grįžtu į Centrą. Pabandysiu užglaistyti eilinę nesėkmę, bet abejoju, ar jie ir vėl pažiūrės į tai pro pirštus. Jūsų vietoje, vaikinai, nustatyčiau kursą atgal į tėvynę.
  - Pirma pažiūrėkim, ką mums pasakys vadovybė, - suniurnėjo pilotas. - Gal po tokio smagaus fiasko jiems apskritai šaus į makaules panaikinti mūsų ksenospecialistų licenzijas?
2
  Nepraėjus nė pusvalandžiui BEL-11-HO-7/56 teleportavosi atgal į kapsulę. Iš jo veido išraiškos nieko negalėjai suprasti. Atrodė tartum pokerio lošėjas, po sulakstymo į tualetą grįžtantis pas savo kompanionus.
  - Na, kaip? - neiškentė KAS-27-PR-12/4.
  - Prisidirbom, - BEL-11-HO-7/56 sunkiai šlumštelėjo į savo krėslą ir ėmė nervingai stuksenti pirštais į ranktūrį.
  - Ką, sukam vežėčias į namukus? - piloto veidą iškreipė niūri grimasa.
  - Kol kas dar ne. Jie ten visi raukėsi kaip marlo vaisių atsikandę, bet vis dėlto išdrebėjo dar vieną misiją. Netgi pervedė finansus. Žodžiu, galėsim čia dar kurį laiką pasisukinėti, aišku, jeigu šita žalia, laukiniais dvikojais apskretusi planeta jūsų dar mirtinai neužkniso.
  - Puikios naujienos, - MR-186-QL-10/3 suplojo delnais.
  - Ne visai. Jie pareiškė, jog tai bus paskutinis kartas. Regis, mūsų permanentinės nesėkmės jiems kaip reikiant sėdo ant nervų. Labai patariu daugiau nebepasišikti, antraip švelnų Žemės klimatą bei smėlėtus paplūdimius galėsim matyti tik hologramose.
  - Lengva kalbėti tiems veltėdžiams, - burbtelėjo pilotas. - Jie sėdi savo kabinetuose ir žarstosi pinigais, kokių aš net regėjęs nesu. O mes tuo metu stengiamės iš paskutiniųjų, rizikuodami gauti strėlę į kuprą. Šitie čiabuviai beviltiški. Jų neįmanoma civilizuoti. Jokios priemonės neveikia. Kartais pasvarstau, gal išties geriau būtų karantinuoti šią planetą keliems tūkstančiams metų, ir tegul tie aborigenai patys išsinaikina.
  - Kiek gavom? - pasiteiravo MR-186-QL-10/3.
  - Du tūkstančius kredų. Ne stebuklas, bet dar vieną misiją surengti įstengsim. Tik, kaip jau sakiau, šįkart, vyručiai, dirbam atsakingai. Daugiau šansų nebus.
  KAS-27-PR-12/4 išspaudė gailų atodūsį, primenantį į spąstus pakliuvusio žvėrelio cypimą. Pastukseno per valdymo pultą ir užsimerkė.
  - Gerai, - tarė. - Kur keliaujam?
  - Kuo toliau iš šio žemyno ir šitos epochos, - atrėžė BEL-11-HO-7/56. - Mažiausiai porą šimtmečių į priekį.
  - Kaip pasakysi, - pilotas suvedė skaičius į valdymo pultą. - Jeigu tarp mūsų yra tikinčių, galit pasimelsti Didžiajam Visatos Administratoriui. Nepakenks. Nes nuojauta man kužda, jog ir šįkart stebuklas neįvyks.
3

Judėja, 4 m. pr. m. e.

  Paskutinieji neriančios už horizonto saulės spinduliai nušvietė akmenuotą, skurdžia žole apaugusią dykvietę, kurioje KAS-27-PR-12/4 nutupdė kapsulę, visiems trims įgulos nariams vieningai nutarus, jog už kelių mylių esančioje gyvenvietėje tikrai neverta leistis. Nežinia, kaip galėjo sureaguoti vietiniai gyventojai, pamatę iš dangaus sklendžiantį švytintį disko formos objektą. Verčiau laikytis slaptumo ir prieš pradedant kontaktą su čiabuviais kaip reikiant ištyrinėti aplinką.
  MR-186-QL-10/3 pirmasis iššoko laukan ir įkvėpė tyro žemiško oro. Paskui jį stryktelėjo BEL-11-HO-7/56, vos neatsitrenkęs į netoliese riogsantį didelį akmenį.
  - Kaip šįkart prisistatysim? - paklausė naujokas. - Turbūt nebemėginsim įtikinti esą dievybės, nusileidusios iš dangaus vardan čiabuvių gerovės kėlimo?
  - Sakyčiau, šito jau gana, - šyptelėjo BEL-11-HO-7/56. - Juolab, kai pagalvoji, mes visai nepanašūs į dievybes. Tokio pat ūgio bei kūno sudėjimo, kaip ir šitie aborigenai. Na ir kas, kad turim po šešis pirštus? Manai, tai labai krenta į akis?
  KAS-27-PR-12/4 išsiropštė iš kabinos ir prisijungė prie kolegų.
  - Apsimeskim, jog esam kokie nors valdovai, - pasiūlė. - Karaliai iš vakarų šalies. Mūsų skafandrai čiabuvių akyse turėtų atrodyti gana egzotiškai, tad šitie žmogeliai greičiausiai lengvai patikės šia legenda.
  - Gera mintis, - pritarė vyriausiasis ksenospecialistas. - Tik sakykim esą ne iš vakarų, o iš rytų.
  - Kodėl? - paklausė MR-186-QL-10/3.
  - Aš pasitikslinau, kokia geopolitinė padėtis šiame laikmetyje. Vakaruose šiuo metu dominuoja kažkokia Romos imperija. Šio krašto gyventojus jie laiko ant trumpo pavadėlio, karts nuo karto profilaktiškai įkrečia jiems į kailį, tad vakarai šitų čiabuvių tarpe yra prastai kotiruojami. Verčiau prisistatykim atvykėliais iš rytų. Bus mažesnė tikimybė, jog kokiam nors aborigenui kils pagunda suvaryti mums durklą į pašonę.
  - Kaip pasakysi, - sutiko KAS-27-PR-12/4. - Čia tu žinovas.
  Ateivių trijulė patraukė vos įžiūrimu, tarp skurdžios žolės vingiuojančiu takeliu. Vakaras buvo gana šiltas, tad vyrai žygiavo atsisegę skafandrus, tačiau įdėmiai žvalgydamiesi į visas puses. Nors aplink vyravo tyla, įgulos nariai, sukaupę patirties iš praėjusių misijų, elgėsi itin atsargiai.
  Staiga priekyje ėjęs pilotas sustojo ir mostelėjo saviškiams padaryti tą patį. Vos neatsitrenkę vienas į kitą, vyriausiasis ksenospecialistas ir MR-186-QL-10/3 stabtelėjo už kelių pėdų nuo grupės vadovo.
  - Kas atsitiko? - paklausė naujasis komandos narys.
  - Štai ten, - KAS-27-PR-12/4 mostelėjo ranka už keliasdešimties jardų augančių krūmokšnių link. - Matot?
  Vyrai įsistebeilijo ton pusėn, kur rodė pilotas. Nors aplink vyravo tyrlaukiams būdinga tyla, ateiviai bemat suprato nesą šiose vietose vieni. Kitapus krūmų degė laužas. BEL-11-HO-7/56 netgi tarėsi jaučiąs dūmų kvapą.
  - Gal tai mūsų šansas? - MR-186-QL-10/3 dirstelėjo į vadovą.
  - Aha, kurgi ne, - vyptelėjo šis. - Sėkmingas loterijos bilietas. Pirmas po kojomis pasipainiojęs aborigenas. Būsimasis savosios rasės gelbėtojas iš barbarizmo liūno.
  BEL-11-HO-7/56 ryžtingai patraukė šviesos šaltinio link.
  - Jūs kaip norit, o aš einu pažiūrėti, - tarė. - Gal čia likimas mums siunčia tą, kurio taip ilgai ieškojom.
  - Tu dar įstok į Didžiojo Visatos Administratoriaus garbintojų sektą, - burbtelėjo pilotas. - Tuomet kiekviename žingsnyje pradėsi regėti Aukščiausiosios Esybės siunčiamus ženklus. Visai kaip tie mulkiai, kurie šoka rateliu, apsikarstę skambaliukais ir plodami pagal sau vienam girdimą muziką.
  - O ką, jiems bent jau nenuobodu, - sukikeno MR-186-QL-10/3.
  Priėję arčiau ateiviai išvydo iš šakų suręstą aptvarą, kurio viduryje liepsnojo laužas. Šalia jo sėdėjo porelė čiabuvių- pagyvenęs vyras tankia barzda, vilkintis purvinais, apiplyšusiais rūbais bei gerokai už jį jaunesnė ilgaplaukė moteriškė. Greta voliojosi skurdi keliautojų manta, iš kurios galėjai nesunkiai atspėti ne itin aukštą porelės socialinį statusą. Jokio ginklo nesimatė, ir tai paskatino kosminio laivo įgulą įžengti į aptvarą. 
  Vyras tuo metu kažką valgė. Netikėtas svečių pasirodymas, regis, jį kaip reikiant sutrikdė. Kąsnis iškrito iš burnos ir nulėkė ant žemės. Čiabuvis taip ir liko išsižiojęs spoksoti į atėjūnus. Tuo metu jaunoji moteris atsistojo, tarsi ketindama kažkur spukti, bet išvydusi, jog ateiviai nedemonstruoja jokios agresijos, liko stovėti aptvaro pakraštyje greta kažkokios iš medžio suręstos konstrukcijos, panašios į gyvulių šėryklą.
  Diedas kažin ką subalbatavo savąja kalba, kreipdamasis į atėjūnų trijulę. Šie, supratę, jog žmogelis nerodo agresijos, susižvalgė tarpusavyje, bandydami greitosiomis sumesti, kaip būtų geriau užmegzti kontaktą su žemiečiu.
  - Įsijunkim vertėją, - tarė KAS-27-PR-12/4.
  Jis nuspaudė mygtuką prie diržo pritvirtintame aparate ir šiek tiek pareguliavo nustatymus. Tą patį padarė ir jo kolegos. Dabar visi galėjo be problemų suprasti vieni kitus.
  - Kas jūs būsite? - paklausė čiabuvis. Jo akys neramiai lakstė nuo vieno ateivio prie kito. Atrodė ganėtinai išsigandęs, kaip žmogus, kurį priešas užklupo visiškai nepasiruošusį. Vienintelis daiktas, kurį barzdočius galėjo panaudoti kaip ginklą, buvo kelionės lazda, bet ir ši gulėjo aptvaro pakrašty, šiuo metu taip lengvai nepasiekiama.
  Pilotas žengtelėjo į priekį ir plačiai išsišiepė. Jo manymu, tai turėjo demonstruoti taikius atėjūno ketinimus, tačiau barzdočius nuo to tik susigūžė.
  - Būk pasveikintas, gerasis žmogau, - ištarė KAS-27-PR-12/4 gimtąja kalba, o lingvistinis aparatas kone akimirksniu išvertė jo žodžius į čiabuvių kalbą. - Nesibaimink, nes mes atėjome su taika. Mes esame trys... karaliai ir atnešėme tau dovanų.
  - Dovanų? - diedo akys net suapvalėjo iš nuostabos. - Man?
  - Aha, - nė nemirktelėjęs atsakė pilotas.
  - Jūs... keistai atrodot, - žemietis pasitaršė vešlią, truputį žilstelėjusią barzdą. Jeigu tokiu būdu bandė ją susiglostyti, tai jam nepavyko, nes tik dar labiau suvėlė. - Iš kur būsit atkeliavę?
  - Iš rytų, - išpoškino BEL-11-HO-7/56.
  - Iš rytų, - lyg aidas pakartojo barzdočius. - Mes matėm žvaigždę, užtekėjusią rytuose. Ji švietė taip ryškiai...
  - Tai buvo mūsų erdvėlaivis, - išdidžiai pareiškė MR-186-QL-10/3. - Kuomet mes neriame į tankiuosius atmosferos sluoksnius, stebintiems iš apačios gali susidaryti įspūdis, kad jie mato krintančią žvaigždę...
  KAS-27-PR-12/4 niūktelėjo jam į pašonę.
  - Šitie primityvai nežino, kas yra erdvėlaivis, - sušnabždėjo, pritildęs vertimo aparatą. - Jiems dar toli ropoti iki kosminių skrydžių.
  Po to atsisuko į čiabuvį, vėl nutaisęs geranorišką šypseną.
  - Tai buvo žvaigždė, - pasakė. - Ji tikrai užtekėjo rytuose.
  Kažkas sukrebždėjo aptvaro gale. Trejetas ateivių sužiuro į medinę konstrukciją, iš kurios atsklido šnaresys.
  - Tai ėdžios, - paaiškino vyriausiasis ksenospecialistas savo kolegoms. - Skirtos žinduolių šėrimui.
  - Ten kažkas yra, - sukuždėjo MR-186-QL-10/3.
  - Koks nors asiliukas, - numojo ranka BEL-11-HO-7/56. - Nekreipkit dėmesio.
  - Kuo jūs vardu, gerasis žmogau? - pilotas kreipėsi į čiabuvį, kuris mėgino sekti atėjūnų tarpusavio pokalbį, tačiau akivaizdžiai ničnieko nesuprato.
  - Aš... Jošifas, - nedrąsiai ištarė šis. Po to mostelėjo ranka į moteriškę, kuri baimingai stebėjo nekviestų svečių pokalbį su vyriškiu. - O čia mano žmona Miriam.
  KAS-27-PR-12/4 kilo pagunda leptelėti, jog moteris būtų labiau tikusi šiam diedui į dukras, bet kažkaip susilaikė, pagalvojęs, kad toks išsireiškimas galėjo būti palaikytas didžiuliu netaktu ir vargu ar prisidėtų prie glaudesnio kontakto užmezgimo, tad vietoj to paklausė:
  - Ar mes galėtume jums kuo nors padėti? Gal ko reikia jūsų šeimai?
  - Padėti? - vyras ilgai gromuliavo šį žodį, tartum nesuvokdamas, ką jis reiškia. - Na, nežinau...
  - Nesikuklinkit, - pilotas pakraipė galvą. - Mes, karaliai, turim savo dispozicijoje daug visokių dalykėlių. Šis tas jums galėtų praversti.
  - Ar toli ta jūsų karalystė? - Jošifas perbėgo akimis visus tris atėjūnus, matyt, bandydamas iš aprangos atspėti, iš kur pas jį atsibeldė šie svečiai ir ar verta ko nors iš jų tikėtis.
  - Už tūkstančio dviejų šimtų šviesmečių, - burbtelėjo MR-186-QL-10/3.
  - Ką? - diedas išsprogino veizolus. Sprendžiant iš Jošifo veido išraiškos, jis pamanė, kad ateiviai iš jo tyčiojasi.
  - Mano draugas sako, jog iš labai toli, - paaiškino KAS-27-PR-12/4. - Ir jis baisiai pavargo. Ne juokas kelias savaites kratytis ant asilo nugaros.
  - Taip, taip, taip, - palinkčiojo Jošifas. - Suprantu. Mes ir patys daug keliaujam. Praktiškai visą laiką ant kojų. Beje, kuo būsit vardu?
  - Aš esu KAS-27-PR-12/4, - atvirai prisistatė pilotas ir tik po to susizgribo, kad šis vardas čiabuviui gali būti pernelyg sudėtingas. Tačiau pakeisti jau nieko nebegalėjo.
  - Kaip? - diedas juokingai išsižiojo.
  - KAS-27-PR-12/4, - pakartojo ateivių grupės vadas.
  - Kas... Kas... Kas... - Jošifas papurtė galvą. Po to nusispjovė ir atsisuko į žmoną, kuri įdėmiai sekė vyro bei nepažįstamųjų pokalbį.
  - Tiek to, - pilotas numojo ranka. - Draugai mane vadina Kasparu. Jeigu tik jums patogu...
  - Kasparas, - su neslepiamu palengvėjimu atsiduso čiabuvis. - Karalius Kasparas.
  - Taaaip, - ateivių vadas plačiai nusišypsojo- tartum mokytojas, galų gale sulaukęs iš nevykėlio mokinio teisingo atsakymo.
  - O aš esu MR-186-QL-10/3, - išdidžiai pareiškė naujokas.
  - Mmmm... Rrrr... - pamėgino ištarti diedas, ir vėl susidurdamas su neįveikiamais kultūriniais skirtumais. Giliai įkvėpė oro ir pabandė iš naujo: - Chrrr... Glrrr... Mrrr...
  Pamatęs, jog aborigeną nuo didžiulių pastangų net išmušė prakaitas, jauniausias ateivių komandos narys suskubo į pagalbą:
  - Viskas gerai. Mane galima vadinti... - jis pagalvojo, kaipgi  būtų geriau supaprastinus savo vardą, kad net tas barzdočius intelekto neišvargintu veidu sugebėtų jį ištarti. Reikėjo sugalvoti panašią formą, kaip padarė pilotas. - Galit vadinti Merkeliu. Kartais šitaip mane pavadina draugai.
  - Būk pasveikintas, karaliau Merkeli, - iš aborigeno išraiškos atrodė, tartum jam būtų nusiritęs akmuo nuo krūtinės.
  BEL-11-HO-7/56 patapšnojo per vertimo aparatą.
  - Nagi, sugeneruok man vardą, kuris lingvistiškai būtų artimas tiems, kokiais prisistatė kolegos ir kurį šitas primityvas gebėtų išartikuliuoti, - paliepė.
  - Baltazaras, - po kelių akimirkų išpypsėjo dėžutė.
  - Mano vardas Baltazaras, - garsiai pareiškė vyriausiasis ksenospecialistas. - Malonu su tavim susipažinti, Jošifai.
  - Būk pasveikintas ir tu, karaliau Baltazarai, - čiabuvis taip plačiai nusišypsojo, kad galėjai pamanyti, jog ruošiasi praryti kurį nors iš nekviestų svečių.
  Kažkas suinkštė ėdžiose, ir tai bemat patraukė ateivių dėmesį. MR-186-QL-10/3 nužingsniavo prie konstrukcijos, nusprendęs pats išsiaiškinti, kas kelia šį garsą. Po kelių akimirkų atsigręžė į kolegas nuostabos kupinu veidu.
  - Čia ne asiliukas, - ištarė. - Vaikas.
  - Tikrai? - nustebo ir vyriausiasis ksenospecialistas. - Noriu pažiūrėti.
  Jiedu su pilotu taip pat nuėjo prie ėdžių. Vyrai įsitikino, kad jaunasis jų komandos narys nesuklydo- šieno pataluose gulėjo kūdikis.
  - Jūsų? - BEL-11-HO-7/56 atsisuko į čiabuvį.
  - Turbūt, - diedas metė skubų žvilgsnį į besikuičiančią tarp varganos mantos ryšulių žmoną. - Bent jau Miriam sako, kad mano.
  - O jūs, ką, nesat tikras?
  - Nesu, - prislopinęs balsą sušnibždėjo barzdočius. - Tiesą sakant, aš manau, kad čia benkartas. Bet nedrįstu apie tai kalbėtis su žmona. Suprantat, jos tėvai turi ryšių šventykloje...
  - O kas jums suteikė pagrindo taip manyti?
  - Nuuu... šitą... eee... - diedas pasikrapštė plinkantį pakaušį. - Kaip čia paaiškinus... Aš nelabai suprantu, kaip šitas mažius pas mus atsirado...
  Vyriausiasis ksenospecialistas prunkštelėjo, vos įstengdamas sulaikyti besiveržiantį juoką.
  - Jums niekas nepaaiškino, kaip atsiranda vaikai?
  - Tame ir reikalas, kad paaiškino, - diedas piktai nusispjovė. - Bėda, jog aš nepamenu, kad būčiau tą vaiką daręs. Miriam tvirtina, jog aš tuo metu buvau girtas. Gal ji ir teisi. Neneigsiu, per vestuves buvau gerai nusitašęs. O ir draugai atvežė porą vyno statinių. Vynas buvo šūdinas, bet į galvą trenkė normaliai. Gal dėl to nieko ir neprisimenu. Nors man buvo kilęs įtarimas, kad Miriam dar prieš mums tuokiantis jau vaikščiojo su pilvu. Draugai juokėsi, esą mano žmona su kažkuo kitu buvo susimetusi, o ir jos tėvai kažko labai skubinosi ją ištekinti. Velnias žino, kaip ten buvo. Man įtartinas visas tas reikalas. Bet dabar yra kaip yra. Esu tėvas, todėl mano pareiga pasirūpinti šeima, kokia ji bebūtų.
  KAS-27-PR-12/4 ženklu parodė kolegoms paėjėti šalin.
  - Ką darom? - paklausė, išjungęs vertimo aparatą.
  - Beviltiška, - BEL-11-HO-7/56 skėstelėjo rankomis. - Sušvirkšti serumo šitam aborigenui yra tas pats, kaip duoti jo karvei ir tikėtis, kad ši ims šokti ir dainuoti. Man rodos, to diedo intelekto koeficientas ne kažin ką aukštesnis nei pagalio, kurį mums ateinant jis kūreno lauže.
  - Taaaip, - pilotas susiėmė rankomis už galvos. - Tai bent eksponatai mums kliūna. Garbės žodis, jeigu direktyvos man leistų išskraidinti iš gimtosios planetos čiabuvius, aš tą abejotiną tėtušį nugabenčiau į tarpgalaktinę parodą,, Didžiausi Visatos idiotai“. Gal jį pamačiusi projekto vadovybė supras, kodėl Žemės gyventojų nepavyksta civilizuoti.
  - Palikim šitą fantastišką šeimynėlę ramybėje ir eikim paieškoti ko nors kito, - pasiūlė vyriausiasis ksenospecialistas. - Gal artimiausioje gyvenvietėje surasim tinkamesnį kandidatą.
  - Palaukit, - MR-186-QL-10/3 sumostagavo rankomis. - O jeigu... kūdikį?
  - Kūdikį? - KAS-27-PR-12/4 prisimerkė. - Baik jau. Jis dar labai mažas.
  - O jūs kada nors bandėte?
  - Aišku, ne. Net jei instrukcijos tam neprieštarauja, yra dar toks dalykas, kaip mokslininko etika...
  BEL-11-HO-7/56 kelias akimirkas dėbsojo į smėlį po kojomis. Po to atsisuko į kolegas su vis platėjančia šypsena veide.
  - Nagi, nagi, - ištarė. - O mūsų bičiulis pametėjo išties neblogą mintį.
  - Ei, tik nesakyk, kad tu rimtai...
  - Minutėlę. Iki šiol mes eksperimento objektais pasirinkdavome jaunus arba vidutinio amžiaus vyrus, kurie turėdavo tam tikrų lyderio savybių. Jie patys gal ir tapdavo tokiais dvasingais, kaip numatė serumo kūrėjai, bet paversti bendruomenės narių panašiais į save jiems nepavykdavo. Priežastis greičiausiai slypėjo tame, kad jiems paprasčiausiai nepakakdavo laiko. Visi mūsų sukurti dvasiniai vadovai bei pranašai vienaip ar kitaip žūdavo. Gal čia ir buvo mūsų klaida? Galbūt mums reikėjo pasirinkti kokį nors dar visai mažą vaiką, kuris, augdamas ir bręsdamas, savo gebėjimais bei išmintimi iš pradžių užkrėstų bendraamžius, o paskui ir vyresnius gentainius, taip juos artindamas prie civilizacijos standartų.
  - Gal tu ir teisus, - linktelėjo pilotas. - Bent jau verta pabandyti.
  Visi trys sugrįžo prie ėdžių, kur tebestovėjo suglumęs Jošifas, beviltiškai mėgindamas susigaudyti, kodėl svečiai staiga ėmė bendrauti tarpusavyje nesuprantama kalba.
  - Kuo gi vardu jūsų mažylis? - pasiteiravo KAS-27-PR-12/4.
  - Jehošua, - su neslepiamu pasididžiavimu atsakė čiabuvis.
  Pilotas žengtelėjo jo link ir smagiai pareiškė:
  - Mes, trys Rytų išminčiai, pasitarėme ir nusprendėme apdovanoti tavo kūdikį. Kad augtų ne skurdžioje aplinkoje, kad nieko netrūktų, ypač tėvų meilės...
  - Vep, - žiaugtelėjo Jošifas.
  - Ką? - nesuprato ateivių vadas.
  - Aš... eee... labai džiaugiuosi, - diedas net suplojo rankomis. - Jūs, išmin... šitą... nu... kaip ten... Palaukit, tai jūs esat išminčiai?
  - Ugu, - linktelėjo BEL-11-HO-7/56.
  - Bet pirma sakėt, kad esat karaliai? - čiabuvis pasikrapštė pakaušį.
  - Tikrai taip, - patvirtino KAS-27-PR-12/4.
  Diedas pažiopčiojo tartum išmesta į krantą žuvis. Galiausiai jam pavyko iškontempliuoti klausimą:
  - O tai jūs karaliai ar išminčiai?
  Ateiviai apsikeitė sutrikusiais žvilgsniais. Jie akivaizdžiai nesitikėjo panašaus logikos protrūkio iš, rodės, nė mažiausios vilties neteikiančio aborigeno.
  - Mes... - pirmasis atsitokėjo BEL-11-HO-7/56. - Mes- išmintingi karaliai.
  - Aaa, - Jošifas palingavo galva. - Supratau.
  KAS-27-PR-12/4 atsisuko į vyriausiąjį ksenospecialistą.
  - Ką šioje epochoje buvo įpratę dovanoti aukštos socialinės padėties žmonės varguoliams?
  - Nežinau, - BEL-11-HO-7/56 gūžtelėjo pečiais. - Rašytiniuose šaltiniuose minima, jog kartais jie dovanodavo aukso, sidabro, miros arba smilkalų. Bet ar tos dovanos buvo skiriamos tik savos aplinkos atstovams, ar galėjo būti teikiamos ir žemesnio sluoksnio žmonėms, man nepavyko išsiaiškinti. Trūksta duomenų.
  - Kas per daiktas ta mira?
  - Kažkoks kvapnus šūdelis. Berods, medžio sakai.
  - Ar mes turim ką nors panašaus? - paklausė MR-186-QL-10/3.
  KAS-27-PR-12/4 patapšnojo per skafandro kišenę.
  - Rasim, - tarė. - Svarbiausia yra nukreipti to barzdylos ir jo žmonos dėmesį. Jie neturi suprasti, ką mes darom.
  - Sugebėsi? - MR-186-QL-10/3 mestelėjo žvilgsnį į vyriausiąjį ksenospecialistą.
  - Be problemų, - vyptelėjo BEL-11-HO-7/56. - Ne pirmas kartas.
  Ateivių vadovas pasivedė į šalį Jošifą.
  - Žiūrėk, - KAS-27-PR-12/4 įkišo ranką į kišenę ir ištraukė keletą ten gulėjusių daikčiukų, kuriuos paskubomis buvo įsimetęs prieš išlipant iš kapsulės. - Čia tau ir tavo vaikui nuo mūsų. Laikyk, nežiopsok. Čia vertingi daiktai. Va, matai, auksas. Žinai, kas yra auksas? Puiku. Tik nepamesk. Imk dar šitą. Čia kaip ten tos... eee... miros gabalas. Neuostyk, nereikia. Dabar ji kvepia kaip šūdas, bet kai pakaitinsi, bus visai nieko. Ypač tinka nuospaudoms gydyti. O šitos lazdelės yra smilkalai. Pridegsi va šitą galą, ir ji ims skleisti dūmus. Stenkis labai daug jų į plaučius netraukti, nes gali supykinti. Ir kitiems per daug nepasakok. Žmonės yra pavydūs, dar nukniauks ką. Supratai?
  Jošifas neatrodė labai daug suprantantis, bet vis dėlto energingai pakinkavo galvą.
  - Matyt, esi labai turtingos šalies karalius, Kasparai, - išlemeno. - Kaip aš tau atsidėkosiu?
  - Ramiai, seni, viskas gerai. Va, mano draugas dar apdovanos dieviškomis malonėmis tavo kūdikį, ir mes trauksim savo keliais. Svarbu, kad jums viskas sektųsi, tada ir mes būsim patenkinti.
  BEL-11-HO-7/56 pasilenkė ties ėdžiomis ir beveik nepastebimu judesiu išsitraukė iš skafandro kišenėlės mažytę kapsulytę su nežemišku serumu. Miriam atidžiai sekė svečio judesius, tačiau nieko neištarė. Tikriausiai nepastebėjo, kas atsidūrė tarp ateivio pirštų.
  - Nagi, mažiau, ar nori užaugęs būti didis ir galingas tautos vadas? - sumurmėjo vyriausiasis ksenospecialistas. - Tam reikia gauti Aukščiausiojo palaiminimą. Tuoj mes jį suteiksim. Tikiuosi, šitas mažas čiabuviukas nesikandžioja?
  BEL-11-HO-7/56 žaibiškai sušvirkštė serumą ir patenkintas nužygiavo pas kolegas. Mažajam eksperimento dalyviui, matyt, ne itin patiko perspektyva ateityje tapti žmonijos dvasiniu lyderiu, nes jis protestuodamas ėmė žliumbti. Miriam skubiai pakilo iš savo vietos ir paėmė kūdikį ant rankų.
  - Tau neįtikėtinai pasisekė, Jošifai, - vyriausiasis ksenospecialistas atsisuko į besikasantį barzdą tėtušį. - Turėsi tikrą vunderkindą. Gal kada nors apie tave rašys istorijos vadovėliuose. Aišku, paskaityti nepavyks, bet, šiaip ar taip, turėtų būti smagu gyventi su tokia perspektyva.
  - Kas tas vun... dun... dun...? - diedas paniro į gilius apmąstymus, tačiau jam akivaizdžiai nekaip sekėsi.
  - Nesvarbu, - BEL-11-HO-7/56 numojo ranka. - Kai pats esi dundun, tokios smulkmenos neturi reikšmės.
  - Saugokit save ir mažylį, - tarė MR-186-QL-10/3. - Mes jau... trauksim savais keliais.
  - Ačiū labai už dovanas, - Jošifas žemai nusilenkė. - Jūs esat didūs karaliai ir išminčiai. Padėjot mums, vargo žmonėms...
  - Nieko, čia tik smulkmenos. Gal dar kada susitiksim, daugiau visokių gėrybių padovanosim.
  Atsisveikindami ateiviai pamojavo Jošifui bei Miriam ir nuskubėjo atgal prie kapsulės.
  - Ką tu padovanojai diedui, kad jis tapo toks laimingas? - paklausė BEL-11-HO-7/56, kuomet vyrai nutolo pakankamai, ir aborigenai nebegalėjo jų išgirsti.
  - Aukso, smilkalų bei miros, - šyptelėjo pilotas. - Kaip ir siūlei. Tai, ką čiabuviai vertina šioje epochoje.
  - O iš kur mes gavom tų gėrybių? - vyriausiasis ksenospecialistas prisimerkė. - Nepamenu, kad būtume atsivežę.
  - Mes ir neatsivežėm, - sukikeno KAS-27-PR-12/4. - Teko pasitelkti fantaziją. Vietoj miros jam padovanojau kvapiojo plačialapio šaknį. Labai geras preparatas nuo nuospaudų. Kuomet ištisas dienas praleidi piloto krėsle, atsiranda nuospaudų užpakalyje. Įtrini tos šaknies nuoviru, ir viskas praeina. Vietoj smilkalų įteikiau kelias tabako suktines. Surūkys tai surūkys, man negaila, aš jų daug turiu. Nors abejoju, ar tas diedas susprotės, kaip yra rūkoma. Vienintelis jam išties galintis praversti daiktas yra kniedė nuo variklio sraigto. Gaila man buvo to bėdžiaus, tai padovanojau. Tegul nors šiek tiek pasidžiaugia. Gamta ir taip jį nuskriaudė, pataupydama protelio.
  - Ką jis turėtų veikti su kniede? - nustebo MR-186-QL-10/3. - Negi manai, kad užaugęs tas jo vaikigalis taps tokiu protingu, jog ims konstruoti kosminius laivus?
  - Nemanau. Bet ta kniedė yra pagaminta iš aukso, o čiabuviai, kaip skaičiau instrukcijoje, labai vertina šį metalą. Diedulis galės prastumti kniedę kokiam pirkliui ir šiek tiek užsidirbti grynųjų. Jei elgsis taupiai ir investuos į tą savo benkartą, gal šis užaugęs išties sugebės tapti lyderiu.
  - Kažkuo privalės tapti, - pasakė BEL-11-HO-7/56. - Galų gale, juk ne limonado jam suleidau.
  - Tikiuosi, tu viską padarei kaip turi būti? Kito šanso tikriausiai nebeturėsim.
  - Ką galėjau, tą padariau. Šoktelėkim kelis dešimtmečius į ateitį ir pažiūrėkim, koks pyragėlis mums šįkart iškepė.
  - Nuoširdžiai tikiuosi, kad bent dabar sėkmė mus aplankys, - svajingai tarė MR-186-QL-10/3. - O mes gausim premiją už gerai atliktą darbą.
  - Aha, pasvajok, - burbtelėjo vyriausiasis ksenospecialistas. - Gerai būtų, kad Kosmoso priežiūros tarnyba apskritai neužblokuotų šitos suknistos planetos kokiems penkiems tūkstančiams metų. Šitie laukiniai baigia užknisti ne tik mus, bet ir vadovybę.
4

Judėja, 30 m.

  KAS-27-PR-12/4 nepastebimai nutupdė kapsulę už dviejų mylių nuo miesto. Prieš išlipdami iš kosminio laivo trejetas įgulos narių apsirengė specialiai iš Centro užsakytais drabužiais, kurie turėjo atitikti pasirinkto laikmečio madas ir nekristi vietiniams gyventojams į akis. Įsitikinę, jog atrodo kaip čiabuviai, ateiviai paliko kapsulę ir nuskubėjo miesto kryptimi. 
  - Ar esi tikras, jog mūsų vyrukas yra būtent čia? - paklausė KAS-27-PR-12/4.
  - Taip rodo detektorius, - atsakė BEL-11-HO-7/56. - Jis yra sudėtinė serumo dalis.
  - Kas čia per miestas? - pasiteiravo MR-186-QL-10/3.
  - Čiabuviai jį vadina Jerušalemu. Jis yra šitos provincijos religinis ir kultūrinis centras.
  Artėjant prie miesto vis daugėjo ton pusėn traukiančių gyventojų. Trejetas atėjūnų įsiliejo į minią ir, neatkreipę į save bereikalingo dėmesio, nusigavo iki miesto vartų.
  - Ar čia šiandien vyksta kokia mugė? - nusistebėjo pilotas. - Jūs tik pažiūrėkit, kiek aborigenų aplinkui. Turbūt sulėkė iš visos provincijos.
  - Ne, jie čia renkasi į kažkokią religinę šventę, - vyriausiasis ksenospecialistas numojo ranka. - Kasmet susigrūda į šitą miestą, minėdami kažin kokį savo tautos išsikraustymą iš kitos šalies. Taip sakant, pataikėm įdomiu metu.
  - Kaip tokioje spūstyje atrasim savo vaikiną?
  BEL-11-HO-7/56 išsitraukė iš kišenės nediduką, delne telpantį prietaisą ir žvilgtelėjo į ekraną.
  - Va ten, - mostelėjo ranka sienos link. - Matot šitą rodyklytę mažame kvadratėlyje? Ji rodo mūsų objekto judėjimo kryptį. Šiuo metu mūsų ieškomas čiabuvis keliauja per miestą maždaug už pusės mylios nuo čia. Kuo labiau prie jo priartėsim, tuo kvadratėlis bus didesnis.
  - Kaip manai, ar jam bent kiek pasisekė?
  Vyriausiasis ksenospecialistas trūktelėjo pečiais.
  - Praėjo daugiau kaip trisdešimt metų nuo to momento, kai jis gavo serumo. Sakyčiau, pakankamai laiko, kad pavyktų civilizuoti savo bendruomenę. Tačiau didelių stebuklų tikėtis nepatariu. Geriausiu atveju Žemės gyventojai žengs tik pirmąją pakopą tarpgalaktinio bendravimo kryptimi. Galbūt šiek tiek sumažės jų agresyvumas, išaugs dvasingumo lygis. Bet iki lygiaverčio dialogo su civilizuotomis Galaktikos rasėmis jiems bet kuriuo atveju dar bus gana toli.
  Patekę į miestą ateiviai pasuko siauromis, vingiuotomis Jerušalemo gatvelėmis, pamažu artėdami prie detektoriuje mirguliuojančio kvadratėlio. Sparčiai judėti trukdė gausybė žmonių, karts nuo karto užkimšdavusių gatves ir sudarydavusių didžiules spūstis. Praėjo gana nemažai laiko, kol atėjūnų trijulei pavyko nusikapstyti visai arti jų ieškomo objekto. Tačiau vaizdas, kurį jie išvydo prasibrovę pro minią, juos taip nustebino, jog ateiviai porą minučių tiesiog stypsojo sustingę ir stebėjo šalia besiklostančius įvykius.
  Gatvės viduriu žygiavo būrys ginkluotų vyrų, kuriems vadovavo priekyje einąs aukštaūgis su skiauterėtu šalmu. Apsuptas ietimis bei kalavijais ginkluotų karių sliūkino kažkoks suvargęs vyriokas, tempdamas ant pečių sunkoką rąstą. Kaip galėjai spėti iš ne itin linksmos jo veido išraiškos, prieš prasidedant procesijai, kariai jį, matyt, buvo gerokai nutarkavę. Iš paskos sekantis kariūnas rankoje tebelaikė bizūną, regis, pasiruošęs bet kuriuo momentu jį dar kartą įveiklinti.
  - Čia mūsiškis? - netikėdamas savo akimis sušnabždėjo MR-186-QL-10/3.
  - Ugu, - linktelėjo BEL-11-HO-7/56. - Na, bent taip rodo detektorius.
  - O kas čia vyksta? Ir kam jis velka tą baslį?
  - Iš kur aš galiu žinoti? Čia tikriausiai kokios nors religinės apeigos. Pavydžiui, tas medžio gabalas turbūt bus reikalingas kokiai ritualinei tautodailei. Apskritai, instrukcijoje, reglamentuojančioje keliones į šią epochą, buvo pabrėžiama, kad ši tauta... pala, kaip ten ją vadina... eee... a, prisiminiau, žydai. Tai va, šitie žydai yra labai religingi ir turi daugybę visokiausių apeigų, kurios mums gali pasirodyti itin keistos. Mums rekomenduojama nesikišti į tas apeigas ir verčiau stebėti viską iš šono.
  - Taip ir padarykim, - sutiko KAS-27-PR-12/4. - Luktelėkim, kol jie baigs savo apeigas, o tada šnektelėsim su mūsų vyruku.
  Kariai nekreipė jokio dėmesio į aplink besisukiojančią minią. Jie nusivarė pranašą gatve tolyn, kol pasiekė miesto vartus. Ten trumpam stabtelėjo, po to, lydimi būrio kažką jiems šūkčiojančių vietinių apskurėlių, nužygiavo takeliu vienos kalvų, juosiančių miestą, link. Kalvos viršūnėje procesija sustojo. Kariai ir toliau laikėsi krūvoje, glaudžiai apsupę vyruką su rąstu, todėl ateiviai, kiek atsilikę iš paskos sekančioje minioje, nieko nebematė.
  - Kas ten vyksta? - smalsavo MR-186-QL-10/3, strykčiodamas aukštyn ir desperatiškai mėgindamas įžiūrėti, ką daro jų sukurtą pranašą apsupę ginkluoti vyrai.
  BEL-11-HO-7/56 pasitelkė į pagalbą miniatiūrinį žvalgybinį droną. Kadangi šis buvo pusės colio dydžio, niekam neturėjo kilti įtarimų, jog yra nežemiškos kilmės technologinis prietaisas. Bet kuris čiabuvis, praskridus tokiam aparatui pro šalį, turėjo pamanyti regįs paprasčiausią uodą.
  Vyriausiasis ksenospecialistas peržvelgė drono perduotą vaizdą ir pasikasė pakaušį.
  - Jie riša pranašą prie lentos, - tarė. - Tęsia savo religines apeigas. Netrukdykim jiems.
  - Galim palypėti štai čia, - pilotas mostelėjo ranka į uolos pakraštį. - Geriau matysim.
  - Nebloga mintis, - linktelėjo BEL-11-HO-7/56. 
  Vyrai užsiropštė ant uolos kiek atokiau nuo iš miesto vedančio tako ir pasiruošė stebėti įvykius. Tačiau, dideliam atėjūnų nusivylimui, stebėti paprasčiausiai nebuvo ko. Jų ieškomasis eksperimento objektas kuo ramiausiai pakibo ant skersinio ir nieko daugiau nebedarė. Kitas karių būrys atvilko dar du čiabuvius ir pakabino juos greta pranašo. Po to kariai susirinko savo mantą ir išsiskirstė. Prie trijų kybančių ceremonijos dalyvių liko tik negausi aborigenų grupelė bei pora karių, matyt, pasilikusių stebėti, kad apeigos būtų atliktos tinkamai ir iki galo.
  - Ką jis ten daro? - MR-186-QL-10/3 palinko ties mažuoju dronu.
  - Kabaliuoja, - atsakė vyriausiasis ksenospecialistas. - Turbūt medituoja. Gal ruošiasi ant to baslio pademonstruoti keletą akrobatikos pratimų, todėl dabar mėgina susikaupti.
  - Man tai irgi panašu į sporto varžybas, - tarė pilotas. - Tie trys greičiausiai iš tikrųjų yra akrobatai. Nagi, pažiūrėkim, kokius triukus jie išdarinės ant skersinio.
  - Bet jie ilgokai nepradeda, - sumurmėjo jaunasis ateivių komandos narys. - Ar mes ką, čia iki vakaro taip ir stypsosim?
  - Palaukim. Gal netrukus jie baigs apšilimą. Jeigu jau atkeliavom, nesinori kažkur blaškytis ir praleisti patį įdomumą.
  Ateiviai luktelėjo dar porą valandų. KAS-27-PR-12/4 išsitraukė iš tunikos kišenės sumuštinį ir ėmė palengva jį žiaumoti. MR-186-QL-10/3 įniko į žaidimus savo ryšio priemonėje. Net ir BEL-11-HO-7/56 ėmė nuobodžiauti. Dar kartą atsidarė instrukcijas, skirtas kelionėms į Romos imperijos laikmetį ir pradėjo kažką nagrinėti.
  Tylą nutraukė staiga pasigirdęs pypsėjimas detektoriuje. Vyriausiasis ksenospecialistas čiupo aparatą ir įsistebeilijo į ekraną. Jau ketino kažką pranešti draugams, tačiau šie ir patys sužiuro į daiktą kolegos rankose.
  Netikėtai pypsėjimas detektoriuje nutilo. Kvadratėlis, žymintis koordinates bei atstumą iki ieškomo objekto, paskutinį kartą sumirksėjo ir užgeso.
  - Ką tai reiškia? - paklausė MR-186-QL-10/3.
  Vyriausiasis ksenospecialistas kelias akimirkas žvelgė į užtemusį detektoriaus ekraną, po to atsisuko į kolegas persikreipusiu iš pykčio veidu.
  - Ak tie niekšai! - suriaumojo. - Barbarai prakeikti! Kad juos kur šikančius Juodoji Skylė įtrauktų! Nugalabijo mūsų pranašą! Niekais pavertė paskutinį bandymą juos civilizuoti!
  - Negali būti, - suabejojo MR-186-QL-10/3.
  - Ką negali būti! - BEL-11-HO-7/56 sviedė detektorių ant žemės. Laimė, jaunasis kolega spėjo jį pačiupti, antraip brangus prietaisas greičiausiai būtų sudužęs. - Viskas baigta! Nebėr pranašo! Galim pakuotis šmutkes ir mauti namo.
  KAS-27-PR-12/4 giliai įtraukė oro. Nužvelgė ant priešais stūksančios uolos trejetą jokių gyvybės ženklų nedemonstruojančių kabotojų ir piktai sugniaužė kumščius.
  - Viskas! - iškošė. - Šitie dvikojai netrukus gaus ko nusipelnę! Banas mažiausiai dviem tūkstančiams metų! Visiška planetos izoliacija! Jokių tarpgalaktinių kontaktų! Jeigu jie taip, tada ir mes šitaip!
  Pagrūmojęs kumščiu miesto pusėn pilotas nuskubėjo atgal į kapsulę. BEL-11-HO-7/56 paskutinį kartą nužvelgė ant baslio kabantį pranašą, į kurį jis dėjo tiek daug vilčių, po to apsisuko ir nusekė įkandin bičiulio. Stengdamasis neatsilikti MR-186-QL-10/3 nužygiavo kartu su jais.
5
  KAS-27-PR-12/4 išjungė ryšio aparatą ir bejėgiškai susmuko krėsle. Atrodė pasenęs mažiausiai dešimčia metų. MR-186-QL-10/3 būtų galėjęs prisiekti, jog mato žilstelėjusias sruogas jo galvoje.
  - Va čia tai nesėkmė, - sumurmėjo pilotas, bukai dėbsodamas į valdymo pultą. - Epinis žlugimas. Tiek atlikta darbo, tiek pastangų... Ir viskas veltui.
  - Šitos planetos gyventojų neįmanoma civilizuoti, - konstatavo jaunasis jo kolega. - Jie beviltiški. Dingstam iš čia, ir kuo greičiau.
  Į kajutę įgriuvo BEL-11-HO-7/56, nešinas kažkokiu popiergaliu.
  - Ką čia turi? - dėbtelėjo į jį MR-186-QL-10/3.
  - Direktyva, leidžianti nutraukti projektą,, Taika“, - vyriausiasis ksenospecialistas tėškė dokumentą ant pietų staliuko. - Tai pirmas toks atvejis mūsų Galaktikos tyrimų istorijoje. Liūdna, bet, kita vertus, to ir reikėjo tikėtis.
  - O... kas bus su mumis? - paklausė jaunasis įgulos narys.
  - Grįšim į Centrą ir imsimės kitų projektų. Esu tikras, kur kas prasmingesnių bei produktyvesnių.
  - Ar mes bent jau nelikom skolingi? - pilotas kreivai vyptelėjo. - Nereikės grąžinti pinigėlių iš asmeninės sąskaitos?
  - Turbūt ne. Blogiausia, kas gali nutikti, tai mūsų nebenorės priimti jokia save gerbianti įgula. Mes būsim paženklinti kaip didžiausi Galaktikos nevykėliai bei Centro sukurtų bendravimo su kitomis protingomis rasėmis projektų žlugdytojai.
  - Taaaip, ne kokia perspektyva, - KAS-27-PR-12/4 susiėmė rankomis už galvos. Iš šalies žiūrint atrodė, kad jis bando nusirauti sau plaukus. - Ir kaip aš sugebėjau įlipti į tokį mėšlą?
  - Visi mes įlipom, - tarė BEL-11-HO-7/56. - Didžiausia klaida buvo padaryta, kuomet mes apskritai sutikom dalyvauti projekte,, Taika“, prieš tai detaliai neišanalizavę, su kuo turėsim reikalą. Jeigu mūsų vadovybė būtų gavusi daugiau zondų tyrimo medžiagos ir nusprendusi, kad jokie projektai nepadės civilizuoti Žemės gyventojų, viskas galėjo susiklostyti normaliai. Būtume nuskridę į kokį Aldebaraną ar Betelgeizę...
  - Būtume... nebūtume... - pilotas trinktelėjo kumščiu į krėslo ranktūrį. - Dabar reiks kažkaip gelbėti savo reputaciją. Antraip niekas man nebepatikės net šikanus gabenančios krovininės geldos.
  MR-186-QL-10/3 kelias minutes nagrinėjo informaciją savo ryšio prietaise, po to atsisuko į draugus.
  - Palaukit, vyručiai, - staiga jo veidas nušvito, - koks buvo mūsų biudžetas prieš paskutiniąją misiją?
  - Du tūkstančiai kredų, - suniurzgė BEL-11-HO-7/56. - Ir kas iš to?
  - O tas, kad mes dar neišnaudojom visos sumos.
  - Ką? - pilotas su vyriausiuoju ksenospecialistu įsmeigė į jį akis.
  - Vyrai, vyrai, ramiakas. Aš ką tik patikrinau mūsų sąskaitą. Ten dar yra du šimtai kredų.
  - Iš kur? - apstulbo BEL-11-HO-7/56.
  - Nežinau. Bet jie ten guli.
  KAS-27-PR-12/4 nutraukė bandymus likviduoti netikėtai pražilusius plaukus ir susimąstė. Po to atsisuko į bičiulius.
  - Regis, imu suprasti, - pasakė. - Mūsų misija į Romos imperijos klestėjimo laikus užtruko visai neilgai. Kuro sunaudojom gana saikingai, nešvaistėm kur nereikia. O ir išdirbtų darbo valandų nebuvo itin daug. Kuo puikiausiai galėjom prasisukti su tūkstančio aštuonių šimtų kredų suma.
  - Gal ir taip, - linktelėjo BEL-11-HO-7/56. - Tačiau su likusiais dviem šimtais nieko gero nenuveiksim. Per menka suma dar vienai misijai.
  - Minutėlę, - MR-186-QL-10/3 perbėgo akimis draugų veidus. - Kiek galėtume išspausti iš dviejų šimtų?
  KAS-27-PR-12/4 dėbtelėjo į ekraną priešais save ir kažką greitosiomis subarškino.
  - Jeigu užtruktume labai trumpai, galim šoktelėti iki šešių šimtų metų, - atsakė. - Bet jau reikėtų suktis tiesiog žaibiškai. Dvi-trys valandos, ir viskas. Nebent norėtumėt įstrigti šioje mieloje ir draugiškoje planetoje be kuro ir galimybės teleportuotis į namus. Su didžiule tikimybe, kad smagūs vietiniai berniukai mus sušlamš pietums be garnyro.
  - Hmmm, - vyriausiasis ksenospecialistas pasikasė sparčiai augančią barzdą. - Kaip čia dabar padarius...
  - Be to, mes nebeturim serumo, - pridūrė pilotas. - Viską sunaudojom tam nevykusiam akrobatui iš Judėjos...
  - Ne, - BEL-11-HO-7/56 papurtė galvą. - Ne viską. Dar liko paskutinė dozė.
  - Iš kur? - KAS-27-PR-12/4 negalėjo patikėti. - Juk mes suvarėm tam benkartui pagal pilną programą...
  - Paklausyk, - vyriausiojo ksenospecialisto akyse blykstelėjo vilties kibirkštėlė. - Kai mes nusileidom Judėjoje, mūsų dispozicijoje buvo ne viena, o dvi dozės. Tu paprasčiausiai apsiskaičiavai. Į Žemę mes atsigabenom penkias dozes. Ne keturias. Tris išeikvojom karingiems laukiniams, su kuriais apskritai nepavyko užmegzti dialogo, o ketvirtąją ištratinom tam kūdikėliui ėdžiose. Liko dar viena. Paskutinė.
  - Mat kaip, - KAS-27-PR-12/4 pralinksmėjo. - Buvau pamiršęs.
  - Tuomet apsispręskim, ką darom, - paragino vyriausiasis ksenospecialistas. - Rizikuojam ar pabrukę uodegas sprunkam namo?
  - Rizikuojam, - pareiškė MR-186-QL-10/3.
  - Kiek? - pilotas pastukseno pirštu į valdymo pultą.
  - Imam maksimaliai. Visus šešis šimtus metų, - BEL-11-HO-7/56 išsišiepė. - Tik šįkart nerk į kitą vietą. Judėjos aš jau sotus iki kaklo.
  - Kaip pasakysi, - pilotas įvedė naują maršrutą. - Neplanuota misija. Paskutinis apsilankymas žalioje, šiltoje planetoje. Gal šįkart nusičiupkim kokią žavią čiabuviukę atsisveikinimo vakarėliui? Gerai, gerai, juokauju.
6
Arabijos pusiasalis, 610 m.

  KAS-27-PR-12/4 nutupdė kapsulę siaurame, prieblandoje skendinčiame tarpeklyje, kuriame per kelias mylias nebūtum suradęs jokios žaliuojančios augmenijos. Nors ir kaip tyliai stengėsi nutūpti ateiviai, aidas nuskardėjo taip garsiai, kad išgąsdino net juos pačius.
  BEL-11-HO-7/56 luktelėjo, kol nusės didžiulis jų aparato sukeltas dulkių bei smėlio debesis, o tada pirmasis iššoko laukan. Apsidairė, įsitikindamas, jog negresia joks pavojus, tuomet dave ženklą draugams.
  - Tu manai, kad čia tinkama vieta? - susiraukė MR-186-QL-10/3.
  - Planas rodo, jog šiuo tarpekliu eina karavanai, - atsakė vyriausiasis ksenospecialistas. - Čia kur kas didesnė tikimybė sutikti vietinius, nei, tarkim, kur nors dykumoje.
  - Bet mes turim mažai laiko, - priminė jaunasis komandos narys. - Kas bus, jei niekas nepasirodys?
  - Na, tuomet galėsi išdidžiai pakėlęs galvą tituluoti save didžiausiu Galaktikos nevykėliu. Ir paprašyti vadovybės, kad tau skirtų neįgaliojo pašalpą.
  Staiga KAS-27-PR-12/4 čiupo vyriausiajam ksenospecialistui už rankos ir gestu parodė tylėti.
  - Ką? - vos girdimai sukuždėjo šis.
  Pilotas mostelėjo ranka tarpeklio gilumon. Atidžiai įsižiūrėjęs BEL-11-HO-7/56 išvydo dvi figūras, besislepiančias už uolos atbrailos. Iš pradžių jų tiesiog buvo neįmanoma pamatyti, ir tik prasisklaidžius dulkių debesiui vaizdas kiek paryškėjo.
  - Nagi, nagi, kas šįkart mums pakliuvo? - sumurmėjo panosėje MR-186-QL-10/3.
  Vyriausiasis ksenospecialistas ryžtingai patraukė į priekį. Puikiai suprasdamas, jog pavojaus gauti strėlę į pilvą ar akmenį iš laidyklės niekas neatšaukė, aklinai užsisagstė saugumą teikiantį skafandrą, ir nors jame šią tvankią popietę jautėsi it kepsnys orkaitėje, nusprendė nerizikuoti. Galbūt čiabuvių akyse jis atrodys mažų mažiausiai keistai, bet jei šie eilinį kartą imtų demonstruoti agresiją lygioje vietoje (,, O argi buvo kitokių susitikimų? - pagalvojo. - Na, aišku, išskyrus tą benkartuką ėdžiose bei jo ne patį didžiausią proto galiūną tėtušį“), atėjūnui bent jau nekiltų pavojus pakratyti kojas šioje svetimoje planetoje.
  BEL-11-HO-7/56 sustojo už dešimties pėdų nuo uolos atbrailos ir iškėlė aukštyn rankas, taip parodydamas, kad neturi jokio ginklo ir yra draugiškai nusiteikęs. Tai nebuvo visiška tiesa, kadangi ateivio skafandro kišenėje vis dėlto gulėjo mažytis neutralizatorius. Be abejo, šiuo prietaisu tokio stambaus padaro kaip žmogus nužudyti nebuvo įmanoma, tačiau juo galėjai taip smagiai nukratyti pernelyg besiardantį aborigeną, kad šiam ilgai praeitų noras mosuoti kumščiais. Vis dėlto vyriausiasis ksenospecialistas vylėsi, jog aparačiuko neprireiks panaudoti.
  Iš už uolos galvas kyštelėjo du vyrai. Vienas buvo jau garbaus amžiaus ir į besiartinančius atėjūnus žvelgė su tokia baime, kad net jo ilga žila barzda tirtėjo it darkoma vėjo. Antrasis, vidutinio amžiaus vyrukas, akivaizdžiai bandė susigaudyti, kas čia vyksta. Jis tarstelėjo kelis žodžius vyresniam, matyt, bandydamas jį nuraminti ar padrąsinti. Greta čiabuvių, nutaisę abejingus snukius, stovėjo pora nešuliais apkrautų kupranugarių. BEL-11-HO-7/56 pagalvojo, kad jų šeimininkams, ko gero, derėtų iš savo gyvulių pasimokyti ramybės bei santūrumo. 
  - Kurį imam? - vyriausiasis ksenospecialistas atsisuko į kolegas. - Gal senį?
  - Oi, ne, - KAS-27-PR-12/4 sumostagavo rankomis. - Iš tokio nebus naudos. Senis greit užsilenks. Neverta nė prasidėti. Bandom su jaunesniu.
  Jis žengtelėjo į priekį, ir seniui jau nebeišlaikė nervai. Tarsi nusprendęs paneigti apie jį išsakytas skeptiškas mintis, diedukas taip smagiai pasipustė padus, jog ir gerokai jaunesniam būtų nemenkas iššūkis jį pavyti.
  Vyriausiasis ksenospecialistas įjungė vertimo aparatą ir priėjo prie nenuleidžiančio nuo jo akių jaunesniojo čiabuvio.
  - Nebijok, - ištarė. - Mes tau nieko blogo nepadarysim. Norime tik pakalbėti. Supranti?
  - Taip, - vyrukas linktelėjo galva.
  Gera pradžia, - pamanė BEL-11-HO-7/56. - Jis bent jau nesitaiko į mane iš kokio kinžalo.
  - Kuo būsi vardu ir iš kur? - paklausė.
  - Aš... - vyrukas minutėlę sudvejojo, nežinodamas, verta atskleisti savo vardą ar ne. Galiausiai apsisprendė: - Aš esu Muchamedas. Pirklys iš Mekos.
  - Būk palaimintas, Muchamedai, pirkly iš Mekos, - BEL-11-HO-7/56 pasvarstė, kaip čia jam būtų geriau prisistačius. Netikėtai galvoje iškilo prieš kelionę į Žemę skaityta instrukcija, kurioje buvo glaustai paminėtos čiabuvių tarpe paplitusios legendos bei mitai. Atminty iškilo vienas vardas, ir ateivis nutarė juo pasinaudoti: - Aš esu angelas Gabrielius.
  Čiabuvis net išsižiojo iš nuostabos. Jis dirstelėjo savojo kupranugario pusėn, turbūt svarstydamas, ar nebūtų prasmingiau pasekti vyresniojo bendražygio pavyzdžiu ir kuo skubiau nešti iš čia kudašių. Bet atėjūnas, tartum atspėjęs jo mintis, žengtelėjo į šoną, užkirsdamas atsitraukimo galimybę.
  - Nesibaimink, Muchamedai, - vyriausiasis ksenospecialistas plačiai nusišypsojo ir uždėjo ranką čiabuviui ant peties. - Aš noriu tau kai ką pasakyti. Kai ką labai svarbaus...

  Klaipėda
2025 01 07 - 29