Praeiviai

Aš slankioju vingiuotomis miesto gatvėmis,
Kol mane lydi pusšiltė dulksna.
Leidžiu kojoms pačioms vaikščioti,
Iki kol į plačią plynaukštę išves.

Netrykštu noru, kad mane kas pamatytų,
Ne vaikas, norintis aplink fontaną palakstyti.
Slepiuosi po gobtuvu juodu ir giliu,
Stebiu aplinkinius iš padilbų.

Ir aklai viliuosi, kad viena iš praeivių
Pasitaikys būti mano prarastoji Deivė…
Iš tolo jos primena jos auksinius plaukus.

Radau! Džiaugiuos jos veido bruožais nemirtingais!..
Priartėjęs susivokiu, kad patikėjau miražu,
Kad nužydėjusi meilė kaip agava — neatgija.