Nemiga ir prakeikimai

Slinko dienos, slinko naktys. Visą amžinybę aš įkalintas tarp šių pajuodusio betono sienų. Su tušinuku, užrašų knygele ir rašomąja mašinėle. Įstrigęs nesibaigiančiame komiksų žurnale, kurį kažkas numetė į kampe bujojantį pelėsį.
Baisu net prisiliesti: sprandas kietesnis net už kiečiausią akmenį kapinėse. Apie kažkokį prisilietimą vien tik pagalvoti skauda. Skauda ir pečius. Ir nugarą ir kojas. Akyse apniukusi migla ir paini sumaišties bedugnė. Mintys klampesnės už smalos pelkę ir kraupesnės už ten nuskendusias šmėklas. Naktimis sapnuoju prakeikimus, gyvates ir akmenis. Jų nenumalšina nei viskis, nei vynas, nei alus, nei cigaretės. Įstrigau spąstuose ir nežinau, kiek dar galėsiu taip kentėti. Smaugia tarsi virvė. Ir taip sunku kvėpuoti, o dar ta amžinai užsikišusi nosis. Perbraukiu veidą delnu. Į plaukus sukišu pirštus. Giliai įkvepiu pro burną ir atsikvepiu giliu garsu į sunkų orą.
Krūpteliu. Šaižus garsas nukerta galvą ir nusiridena dusliu aidu. Nepalengvėja. Jis nesiliauja čirkšti. Žiūriu į jį suraukęs kaktą lyg į šumerų ylą. Padedu ant jo ranką. Tikriausiai, girdžiu jį pirmą kartą. Na gal... Gal, visgi, ir esu girdėjęs prieš kokią porą amžinybių. Raukausi tarsi pirmą kartą iš mėnulio nusileidęs. Negaliu kentėt kaip virpa oras. Galiausiai, pakeliu laidinį telefoną. Tyliu.
- Sveiki. Ar girdite mane?
- Sveiki, - mano balsas vos išsiropštė iš po žemių.
- Konradas?
- Klausau jūsų.
- Gal galėtume pasikalbėti?
- Apie ką?
- Norėčiau privačiai.
- Gerai?
Žavi dama sėdėjo priešais mano stalą. Mačiau jos teisiantį apvalų žvilgsnį. Smerkiantį? Gal ir ne? Visgi, jaučiausi nepatogiai. Susikaustęs. Net nepamenu, kada paskutinį kartą teko bendrauti su gyvuoju. Jos žvilgsnis nukrypo į keleto metų senumo laikraštį, susuktą ant stalo, kurį naudojau vietoje padėkliuko kavai.
- Kavos?
- Oi ne. Galiu visai palūžti.
- Tai kas nutiko?
- Negaliu užmigti. Tuo pačiu, bijau užmigti. Aš labai bijau...
Manau, kad suprantu. Aš pats įstrigęs kažkokiame keistame sapne ir niekaip nerandu išėjimo. Žvilgteliu į langą. Ten sninga dulkių gumulais nuo stiklo. Visa tai stringa ore. Taip skaudžiai primena Naujuosius. Nudiegia smilkinius. Atėjai čia pasityčioti? Kas tu esi? Kas esu aš? Kaip neišsiduoti? Kaip pradėti pokalbį? Užklupai mane nepasiruošusį.
- Eikime prie esmės.
Kiek valandų? Neturiu žalio supratimo. Tame laikraštyje, tikriausiai, neparašyta. Mūsų žvilgsniai susitinka. Iš nekantrumo paimu į rankas užrašų knygutę. Tu man kažkur matyta. Tiek pat, kiek ir visos kitos. Linkteliu galvą. Užvesk ant kelio. Vyno spalvos lūpos prasižiojo tarsi rožė.
- Matau jį visur. Persekioja mane kiekvieną dieną.
- Papasakokite.
- Mane atsekė iki pat šių durų, - matau, kad akys nemeluoja.
- Manau, jos užrakintos. Pabandykite nusiraminti.
- Ką man daryti?
Tylime bent keletą minučių. Praveriu stalčių, kuriame voliojasi kelios skirtingos baterijos, kelios knygos, keletas vokų ir kažkoks susisukęs laidas. Nieko nepešęs, uždarau stalčių ir spragteliu tušinuką.
- Tu nekalta.
- Ar galite man padėti?
- Kada tai prasidėjo? – savęs turėčiau paklausti to paties.
- Nežinau. Tas laikas susipynė.
- Taip. Suprantu jus kuo puikiausiai.
Net nežinau ką ir sakyti. Ji rankoj gniaužia kryžių. Matau jų visą spiečių. Ant palangės, stalo, sienų. Gal tai net ne kryžiai, gal gintarų karoliai. Koks skirtumas. Ant pečių jaučiu kažkokią sunkią skraistę. Moteris žvelgia į mane, ieškodama atsakymo. Ji padeda ant stalo ranką. Vos per centimetrą nuo maniškės. Į mano širdį duria ietis. Neapibrėžtų jausmų akimirka. Sukaupiu visą drąsą ir užtikrintai prabylu:
- Turėsime sudeginti drabužius.
Ji nedvejoja. Atsistoja. Pirštu parodau židinį, į kurį ji viską sumeta. Aš lūkuriuoju. Įmetu į jį degtuką ir abudu žiūrime kol židinys įsiliepsnoja. O kas toliau, nupiepęs mulki? Ji stovi kuo ramiausiai. Net nekryžiuoja rankų. Jos akyse auga liepsnos. Jos akys matė visko: šilto, šalto. Ir dar visokio briedo. O kada maniškės matė krūtį? Apeinu aplink ją ratą. Apkabinu iš nugaros ir bučiuoju ausį.
Ji uždeda ranką ant pačios jautriausios vietos. Sprando, kuris cypteli lyg riebalai keptuvėj. Jos lūpų skonis nepažįstamas. Vos išsilaikau ant kojų. Ji pasodina mane į savo kėdę. Žvilgteli į židinį, į duris, nurengia ir sukužda:
- Turėsime sudeginti drabužius.
Ji gailiai žiūri į akis. Bučiuoja. Priglaudžia prie veido ir apžioja. Mmm. Kūną persmelkia degantis meteoras. Išmuša krūtinėje milžinišką kraterį, vos begaliu kvėpuoti. Ji žaidžia. Švelniai suima sėklides. Jaučiu, kad sunkiai telpa gerklėje, bet ji nepasiduoda. Jai nebūtina kvėpuoti. Tas žvilgsnis niekada neabejoja. Tas žvilgsnis atveria skylę sienoj. Tas žvilgsnis veda mane iš proto.
Atsisėdusi ant stalo krašto, ji kryžiuoja kojas. Pasilenkusi paglosto mano plaukus. Tyčia ar netyčia speneliu brūkšteli per lūpas. Nesuspėjau prasižioti. Lenkiausi link jos, bet ji sulaikė mane koja. Ta pačia koja perbraukė per mano tarpkojį, uždėjo pėdą ant galvos, nykščiu perbraukė per veidą, apsuko aplink sprandą ir pritraukė.
Čiulpiau tas lūpytes, negalėdamas paleisti. Liežuviu laižiau jos klitorį, bet vis nesusilaikydavau ir sukišdavau jį tarp lūpų. Taip giliai, kaip tik pasiekdavau. Radau sau jaukią vietą. Duris, kurių, tikriausiai, ir ieškojau. Norėčiau čia ir pasilikti.
Mano žandai buvo tokie pat šlapi kaip ir ta pizė. Nykščiu ja nubraukiau žemyn ir švelniai spustelėjau. Prasivėrė lengviau nei pragaro durys. Iš trečio spustelėjimo visas nykštys jau masažavo išangę. Nykščiu jutau savo liežuvį, kuris vartėsi už sienos. Ji suvirpėjo, suaimanavo, suvirpėjo, suaimanavo ir mano veidą nupurškė lietutis.
Ranka pačiupo mane už kaklo ir pritraukė. Kita ranka laikė už tarpkojo. Net nesupratau į kurią skylę susikišo. Tu saulės spindulys, mažyte. Jaučiu ją visą. Mes susiliejame į vieną kūną ir kopiame į aukščiausią kalną. Stalas dreba kaip apsėstas. Ji sukiša nagus į mano nugarą ir nuplėšia nuo jos visą skūrą. Pritraukiu ją prie savęs ir įsisiurbiu į lūpas. Ragauju uždraustąjį vaisių. Ji sukanda mano lūpą, čiumpa savo tarpkojį, parklupdo mane ir vėl nupurškia veidą. Provokuojančios apeigos nepalieka manęs abejingo. Lenkiuosi palaižyti, bet ji neleidžia. Muistosi, žaidžia ir dar kartą nulieja lyg iš kibiro.
Apverčiu ją ir sukišu į užpakaliuką. Ji žiūri į mane atgal per petį, savo pirštus kaišiodama į makštį. Plaukia visas stalas. Krioklys skalauja mano kojas. Ji įsikanda stalo kraštą, o aš pačiumpu jos plaukus. Taip lengvai aš nepaleisiu. Pritūpiu ant stalo krašto. Specialiai kenčiu, palaikau tokį ritmą, kad dar bent kurį laiką nepabaigčiau. Sunkiau negu tupėti šitaip susirietus.
Pačiumpu jos kojas tarsi kartis ir, galima sakyti, pisu ją ore. Sklandome abudu kanjonais. Paimu ją už alkūnių ir kilsteliu į dangų. Vožiu atgal ir daužau kaip bokso kriaušę. Ji suka galvą, ieškodama manęs, bet prispaudžiu ją prie stalo. Abejomis rankomis spaudžiu užpakaliuką. Jaučiu, kad sprogs griaustinis. Ištraukiu ir pasilenkiu. Žiūriu tarsi piratas į seniai ieškotą olą. Ji įkiša ten pirštą, bet piršto neužtenka. Sukiša abiejų rankų vidurinius ir bevardžius pirštus, vieną ranką pro nugarą, kitą pro pilvą. Riečia pėdas. Gerai, pabandykim, kaip tu nori. Padedu jai truputį, kad dar praskėsti skylę. Pabučiuoju žanduką ir tarp jos pirštukų įkišu tai, ko ji ir laukė. Truputį keista, bet įdomu. Ką dar galėtume ten sukišti?
- Noriu, kad pabaigtum.
Žinau, kad nori. Bet negaliu tavęs paleisti, nenoriu, kad išeitum. Apverčiu ją ant nugaros, apsuku pusračiu, nulenkiu jos galvą žemiau stalviršio. Viena ranka laikau jos sprandą, kitoje krūtį. Ji laiko kitą krūtį ir, žinoma, pirštais žaidžia dziundzėje. Fontanai purškia taip, kad girdžiu net spragsint ugnį. Taigi, židinį buvau visai pamiršęs. Žvilgteliu į duris, pro langą, bet akys įsistebeilija į tą grožybę, besirangančią ant mano stalo.
Jos veidu bėga džiaugsmo ašaros, jaučiu jos kaklą traukuliuojant. Ji užverčia kojas, lipa manimi ir atsistoja žemyn galva. Neriu į tą laimės eliksyrą jai tarp kojų. Pulsuoja visas mūsų pastatytas bokštas. Tvinksi kraujagyslės, raumenys ir skruostai. Perkūnas trenkia tarsi kūju. Kūną palieka ūmus karštis ir galvoje pajuntu keistą tylą. Kambarys it gintaras sustingo. Į ranką suimu akmeninį sprandą, siurbteliu atšalusios kavos tirščių ir žvelgiu į moterį laikraščio viršelyje, kuri žiūrėjo į mane tarsi gyvatė, leidusi pasprukti.