Prie tuščių šulinių. 22 dalis

22. Į šviesą

Dar po kelių valandų niekaip nesibaigiančios kelionės, Nojui galop trūko kantrybė ir jis sustojo. Takas šioje vietoje nebuvo kažkuo išskirtinis – jis tiesiog vedė iš tamsos į tamsą, kaip ir anksčiau. Dešinėje tako pusėje į viršų kilo statmena uola, o kairėje juodavo praraja. Nojus nežinojo, ar tai vis dar ta pati praraja, ar jau kita. Dabar jam mažai berūpėjo.
Atvėręs planšetėje Youtube puslapį, jis patikrino kai kurių video įrašų laiko antspaudus. Toks laiko matavimas buvo labai netikslus, bet nieko geresnio jis neturėjo.
- Jau laikas? - pasiteiravo Gaudemunda, nerimastingai šnairuodama į bedugnės kraštą.
- Mhm. Laikas, - linktelėjo vaikinas.
Tada išsitraukė iš kišenės pakeliui rastą akmenį  ir ėmė uolos paviršiuje rėžti žymę.
„Tikėsimės, jog ši vieta „nepersikrauna“ iš naujo, kaip koks kompiuterinis žaidimas... “ - pagalvojo pats sau.
Antraip visa ši kelionė taptų beverte.
Užbaigęs darbą, jis padėjo akmenį po ženklu ir dirstelėjo į moterį.
- Dar pameni kelią atgal?
Gaudemunda linktelėjo. Kelias nebuvo toks sudėtingas, vos penki išsišakojimai. Paskutinius tris jie kruopščiai pažymėjo.
- Gerai. Tada laikas naujam eksperimentui, - pamankštino kojas Nojus.


* * *


Kai jie abu grįžo atgal į grotą su dviem bedugnėmis, planšetė vis dar tylėjo. Gaudemunda atrodė truputį uždususi, tačiau netrukus liovėsi gaudžiusi orą, vos tik prisiminė kas esanti.
- Na ir?.. - paklausė ji.
Nojus patikrino planšetę.
- Maždaug trys valandos, - apskaičiavo jis.
- Oho... - teiškvėpė moteris.
Dešimties valandų trukmės kelias buvo įveiktas vos per tris valandas bėgte. Ir jiedu netgi nesistengė bėgti ypač greitai.
- Rytoj iki paskutinės žymės nubėgsime kaip ir dabar, vidutiniu greičiu, - garsiai svarstė Nojus. - Ir dar liks septynios valandos, per kurias ištirsime kiek suspėsime, neskubėdami.
- Galėtume pasiimti dar vieną žibintą, - pasiūlė Gaudemunda.
- Dar vieną... - suabejojo vaikinas. - Jei neklystu, kiekvienas žibintas naudoja „įkrovą“. Antrasis gali pakeisti visus skaičiavimus bei sutrumpinti laiką.
- Bet tu tiksliai nežinai to.
- Kol neatliksime testo, nesužinosime, - linktelėjo jis. - Tačiau tokiam testui tektų sugaišti visą papildomą parą.
- Tu pats sakei, jog laikas – tai viskas, ką turime, - priminė vaikinui moteris.
Jis linktelėjo pritardamas. Jiedu išties galėjo sugaišti visą parą, tyrinėdami energijos sąnaudas. Tačiau Nojus baiminosi, jog per tą parą iš viršutinės bedugnės nusileis dar vienas narvas su nauja auka ir jam teks rinktis – gelbėti ją ar ne.
Jei išgelbės dar vieną žmogų, įkrovos papildymo laikas pailgės dar keturiasdešimčia minučių. Nojus nujautė, jog švari sąžinė pražudytų jį taip pat lengvai, kaip ir nevaldomas godumas „galiai“. Baisiausia, jog nei jis, nei Gaudemunda nežinojo, kas jų laukia kelio gale. Ar ten juos teis už viską, ką patyrė šiuose urvuose? Galbūt paskutinis išėjimas bus apleistas ir jiedu tiesiog ištrūks iš čia, nesutikę jokios kitos būtybės? O gal kelias iš viso nesibaigs, vingiuos palei bedugnę tūkstančius kilometrų, kurių jie neturėjo jokių šansų įveikti.
O gal jis suklydo ir tas kelias jiems visai nebuvo skirtas? Kas jei teisingas kelias buvo šokti į narvą ir leistis žemyn?
Nojus taip pat nežinojo, kas nutiktų, jei jis pasidalintų panašiomis mintimis su Gaudemunda. Jei moteris pasipiktintų jo savanaudiškumu ir sugalvotų gelbėti kiekvieną įkalintą narve... jo egzistencija greitai pavirstų neišsprendžiamu košmaru, kur kiekvienas naujas išgelbėtasis galėtų pasielgti nenuspėjamai ir taip dar labiau viską apsunkinti.

Jis dirstelėjo į moterį, svarstydamas. Kol kas Gaudemunda nesukėlė jam jokių papildomų rūpesčių, jei nekreipsime dėmesio į tas keturiasdešimt papildomų minučių įkrovai. Ji nesistengė rodyti iniciatyvos ir iki šiol pritarė kiekvienam Nojaus sumanymui. Lyg jaustųsi skolinga už tai, kad buvo išgelbėta iš narvo. Ar už tai, kad negalėjo Nojui niekaip kitaip padėti. Kol kas ji buvo tiesiog ideali pakeleivė... išskyrus  akimirkas, kai Nojus pastebėdavo ją įdėmiai bespoksančią nemirksinčiomis akimis. Tarsi moteris stengtųsi nuskaityti jo mintis.

- Eime, grįšime čia rytoj, - pakvietė jis, sukdamas prie išėjimo iš grotos.
Stengėsi nuvilioti Gaudemundą tolyn nuo bedugnių bei kitų pagundų. Verčiau tegu ji nežino.


* * *


Sugrįžęs į mažą kambarėlį su lova, Nojus patikrino savo video įrašus. Po kiekvienu iš jų atrado naujų komentarų, tačiau nė vienas nepasirodė kažkuo naudingas. Lankytojai nepažvelgė į jo situaciją rimtai ir neatsakė į klausimą, kur išties Nojus yra pakliuvęs ir ko jam vertėtų tikėtis.

Po kelių valandų planšetė pagaliau išpypsėjo pranešimą apie likusius dešimt procentų ir vaikinas vėl griebėsi darbo. Užnešęs bei išpylęs dvidešimt keturis kibirus, jis užvilko prie bedugnės du papildomus, šitaip pasididindamas laisvų taškų skaičių iki keturių.
Narvas per visą tą laiką nepasirodė ir Nojus slapta atsiduso lengviau. Kartu su Gaudemunda, jis pradėjo antrą žygio į nežinią dalį.

Šį kartą anksčiau ištyrinėtas kelias buvo įveiktas greitai ir be blaškymosi. Aptikę anksčiau paliktus ženklus jiedu atsiduso lengviau. Tai reiškė, jog kelyje palei bedugnę neegzistavo jokie kiti padarai, galėję sutrukdyti kelionę. Taip pat ir adminai nesikišo į jų reikalus. Nojus pakėlė po paskutiniu ženklu paliktą akmenį ir tada jiedu tęsė jau įprastu tempu, neskubėdami.


* * *


Po kelių valandų, įveikę dar porą niekaip nesibaigiančio tako išsišakojimų, Nojus ir Gaudemunda stabtelėjo ties nežymiu vingiu, išvydę šį bei tą naujo.
Jiedu pagaliau išvydo balkšvą šviesą, išgriebusią iš požemio tamsos dalelę realybės.
- Ar tai... dienos šviesa? - sušnabždėjo moteris, tiesdama žibintą į priekį.
- Nežinau. Bet ten tikrai kažkas yra.
Kad ir kaip stengėsi, Nojus nepajėgė įžiūrėti detalių. Apšviesta urvo vieta buvo pernelyg toli. Gal už kelių šimtų metrų, o gal ir už kilometrų. Jis neįstengė įvertinti atstumo, kai trūko aiškių orientyrų.
Tačiau kelio galas pagaliau tapo aiškiai matomas... jei tai išties buvo kelio galas, o ne dar viena tarpinė stotelė.
Jiedu paspartino žingsnį. Lyg du drugiai, nekantraujantys pakliūti į šviesą. Regis, netgi takas tapo kur kas tiesesnis, nutaikytas tiesiai į tikslą. Pakeliui priėjo tik vieną kelio išsišakojimą, tačiau dabar pasirinkimas atrodė daug paprastesnis – į šviesą ir niekur kitur.
Kuo toliau žengė, tuo aiškiau abu suvokė – nušviestoji urvo dalis buvo labai toli. Mažų mažiausiai penki ar šeši kilometrai. Ir judviejų kelionė jau artėjo prie aštuntos valandos ribos.
Mintyse įvertinęs nueitą kelią, Nojus nusprendė pratęsti žygį bent iki dvylikos valandų. Tie penki ar šeši papildomi kilometrai nieko nereiškė palyginus su jau įveiktu atstumu. Nei jis, nei Gaudemunda nejuto jokio nuovargio. Tereikėjo saugotis, kad nenužengtų į prarają.


* * *


- Man atrodo, aš matau žmones... - abejodama pratarė moteris.
- Rimtai? - stabtelėjo Nojus.
Takas šioje vietoje leidosi žemyn gan pavojingu kampu, tad jiedu buvo priversti smarkiai sulėtinti žingsnį ir atidžiai žiūrėti po kojomis. Gaudemundos žodžiai privertė Nojų sunerimti. Pastaruoju metu jis jautėsi pripratęs prie juos supančios tylos bei tuštumos ir staiga – žmonės...

Šviesa priekyje atrodė gerokai išaugusi bei sustiprėjusi, jiedu nesunkiai įžiūrėjo tarp bedugnės sienų įspraustą masyvią uolos atplaišą, kurios viršuje ir egzistavo šviesos šaltinis. Nojus tarėsi įžiūrėjęs kažkokius statinius ant atplaišos, tačiau atstumas vis dar buvo per didelis... ir dabar Gaudemunda teigė įžiūrėjusi žmones?

- Nematau nė velnio, - prisipažino jis po minutės įtempto spoksojimo.
- Gi sakau, „atrodo“... - trūktelėjo pečiais Gaudemunda. - Pati nesu visiškai tikra.
Nojus vis dar stengėsi įžiūrėti kažką. Po akimirkos atsiduso ir pašvietė sau po kojomis:
- Mums liko trys su puse valandos. Paskubėkime.

Takas vis dar leidosi žemyn, gerokai žemiau priekyje stūksančios uolos plokštumos. O netrukus jis labai netikėtai pasuko į šalį, pasibaigdamas siaurais laiptais, kylančiais į uoloje iškaltą urvą. Daugiau jokių kelio atšakų čia nebuvo matyti. Pats urvas, regis, vedė gerokai į šalį nuo tikslo.
- Cha! - karčiai susijuokė Nojus.
- Gal... gal prieš tai mes pasirinkome ne tą kelio atšaką? - paspėliojo moteris.
- Iki prakeiktos kryžkelės visa valanda kelio. Ir ši atšaka tuo metu pasirodė daug tinkamesnė... Ne, reikia patikrinti iki galo, - apsisprendė Nojus.
Gaudemunda sutiko nesiginčydama.

Kaip ir laiptai, urvas uoloje buvo klaustrofobiškai siauras, vedantis kažkur į viršų lėtai besisukančia spirale. Įveikę kelis šimtus pakopų, Nojus ir Gaudemunda netrukus užkopė į tiesų, aukštą, ir gerokai platesnį tunelį. Kelionė dar labiau paspartėjo, nes jiems nebereikėjo saugotis čia pat žiojinčios bedugnės. Tik nebuvo aišku, ar šis kelias juos veda link regėtos šviesos, ar kur nors kitur. Vietomis tunelis nežymiai vingiavo, tačiau vedė daugmaž viena kryptimi.

- Matau! - netrukus džiaugsmingai šūktelėjo moteris, rodydama į priekį.
Nojus pastebėjo beveik tuo pačiu metu. Menką šviesos ruožą, plūstantį vidun iš kairės koridoriaus pusės. Ūmai Gaudemunda jį aplenkė, pasileisdama į priekį bėgte, beveik nesidairydama sau po kojomis. Apstulbęs vaikinas nulydėjo moterį akimis, tada nurijo prakeiksmus ir pasipustė padus jai įkandin. Šitoks neatsargumas...

Pasiekusi šviesą, Gaudemunda šastelėjo į ją... ir tada jos žingsniai nutilo. Nojus pasivijo moterį netrukus. Tunelis šioje vietoje nesibaigė, tęsėsi toliau į akliną tamsą. Ir išsišakojimo šioje vietoje nebuvo – tik mažas langas, išpjautas tunelio nišoje. Iš jo sklindanti šviesa nušvietė blyškų Gaudemundos veidą, jau netekusį ankstesnio džiaugsmingumo. Ketinęs ją išbarti už kvailą neatsargumą, Nojus prikando liežuvį ir žengė arčiau lango.

Dabar ir jis aiškiai pamatė.
Žmones,  tvarkingai išsirikiavusius abiejose akmeninio tilto pusėse, nuleidusius galvas ir sudėjusius delnus maldai.
Žmones, iškaltus iš laiko nuzulinto akmens, kurių nugaras puošė didingi, pusiau išskleisti sparnai.
Tie „žmonės“ ne tik kėlė stiprų nerimą, tačiau atrodė kažkur matyti. Geriau pagalvojęs, jis netgi prisiminė, kuriame televizijos seriale juos matė.
- Verkiantys angelai?.. - sušnabždėjo Nojus, jausdamas šiurpstančią nugarą.