Stańczyk‘o paveiksle

Aš nepamenu,
      ir neprisiminsiu
Kas buvau ir
    esu

Kaip dar vienas
                        Dostojevskio
      impersonatorius
Susiglaudęs kojas
egzistuoju
sėdžiu
                vienatvėje
aš bąstaus
                Kaip apsvaigęs
Po šaltus namus,
    neieškodamas,
ratais, nieko

Ir sakiniai
                nesilieja ant
popieriaus lapo,

Jie neskamba
        Sudygsniuotos širdies
                    fragmentais