Prie tuščių šulinių. 21 dalis

Kairėn ar dešinėn

Akimirką Nojui dingtelėjo, jog įvyko kažkokia programinė klaida pačioje planšetėje. Bet netrukus jis metė absurdišką mintį iš galvos. Šitokios klaidos buvo tiesiog neįmanomos. Nebent planšetėje kažkas įdiegė dirbtinį intelektą, sugebantį akimirksniu sukeisti kalbas.
Nojus įtariai dirstelėjo Gaudemundai į akis.
Ši moteris, Gaudemunda... Kokia buvo tikimybė šioje vietoje susitikti mirusįjį, kuris taip pat būtų lietuvis? Sprendžiant iš žmonių skaičiaus visame pasaulyje – nykiai maža. Nebent vietiniai adminai tyčia jam atsiuntė jo paties tautietę, kad... kad bendrauti būtų paprasčiau? Ne, kažkas čia ne taip!

- Kas yra? - pasimuistė moteris, vengdama įdėmaus vaikino žvilgsnio.
- Klausyk, Gaudemunda... - lėtai pratarė Nojus, svarstydamas kitą, kur kas absurdiškesnę mintį. - Konkrečiai dabar... kokia kalba aš su tavimi kalbu?
- Dabar? - kilstelėjo antakį ji. - Lenkiškai, žinoma.
Nojus žiūrėjo į ją apstulbęs. Jis žinojo vos porą žodžių lenkiškai. Taigi, jokių šansų suregzti net ir trumpiausią taisyklingą sakinį.
- Esi visiškai tuo tikra? - pasitikslino.
- Kodėl manęs to klausi? - ji atsargiai atsitraukė nuo jo atokiau.
- Nes man atrodo, jog mudu visą laiką bendravome lietuviškai.
- Ką? Ne! Aš net nežinočiau, kaip... pala, tu lietuvis? - nustebo ji.
- Taip. Na žinai, iš tos mažos šalies, kur Lenkijos šiaurėje...
- Aš žinau, kur yra Lietuva, - pavartė akis moteris. - Bet... rimtai? Tavo vardas juk toks... lenkiškas?
- Norėtum, - purkštelėjo Nojus. - Čia tavo vardas visiškai lietuviškas. Gaudemunda? Nė už ką nepasakyčiau, kad esi lenkė...
- Čia senas vardas, gerai? - pasipiktino ji. - Galbūt šiek tiek retas, bet visiškai lenkiškas!
- Mielai pagūglinčiau tuo klausimu, jei šitas kvailas daiktas tą leistų, - murmtelėjo Nojus, neketindamas taip lengvai sutikti su jos nuomone.

Abu trumpam užtilo, kiekvienas su savo mintimis.

- Hm... - galop nutraukė tylą Nojus, krapštydamasis pakaušį. - Tai kas čia gaunasi. Aš su tavimi kalbu lietuviškai ir iš tavęs girdžiu taip pat lietuviškai. O tu kalbi su manimi lenkiškai ir girdi kaip aš tau atsakau lenkiškai?
Ji linktelėjo.
- Gerai... šitas urvas kuo toliau, tuo keistesnis darosi, - subambėjo Nojus. - Bent jau aišku, kas su tuo prakeiktu video nutiko.

Bet jis nebenorėjo filmuoti visko iš naujo – neliko ūpo.
Dabar Nojui buvo įdomu, kas atsitiktų, jei sekančiame narve atrastų įkalintą kiną ar japoną. Ar ir tie prabiltų taisyklinga lietuvių kalba? Būtų labai įdomu pamatyti...


* * *


Planšetei išpypsėjus grasinimą apie likusius dešimt procentų, Nojus patraukė pilstyti švytinčio vandens. Šį kartą jis pasistengė kilnoti kojas daug greičiau, lyg ketindamas sumušti savo paties rekordą. Užgabenęs dvidešimt keturis kibirus, užvilko dar du, šitaip pelnydamas porą taškų. Dabar Nojus jų turėjo iš viso keturis, tačiau nedrįso panaudoti nė vieno. Jiedu su Gaudemunda apsiginklavo – jis kibirų kartimi, o ji metaliniu kabliu bei vienu žibintu.
Grįžę į didžiąją grotą jiedu rado viską kaip ir anksčiau. Regis, naujas narvas kol kas nenusileido, arba buvo sėkmingai pražiopsotas. Nojus lengviau atsiduso. Jis norėjo pamatyti lietuviškai kalbantį japoną... bet ne dabar. Gal vėliau pasitaikys proga.

Prisiartinęs prie durų kitame grotos gale, jis atvėrė programą planšetėje ir spustelėjo „Atidaryti juodąsias duris“. Sugrojo trumpa vinjetė ir taškų kiekis sumažėjo vienetu. Durys, kaip visada, niekuo neišsidavė, jog yra atrakintos.
- Ruoškis, - murmtelėjo Nojus Gaudemundai.
Ši nuleido žibintą ant žemės ir kilstelėjo kablį.
Vaikinas nulenkė rankeną ir vienu plačiu judesiu atvėrė duris iki galo. Požemio tylą perskrodė kraupus surūdijusių vyrių žviegimas, tačiau Nojus šito tikėjosi. Taip pat tikėjosi ir visiškos tamsos kitapus durų. Antra vertus, į veidą tvoskęs stiprus vėjo gūsis  buvo kažkas naujo.
Jiedu įsitempę laukė reakcijos.  Netrukus aidas visiškai nutyko ir grotoje tapo mirtinai tylu.

Pakėlusi žibintą nuo grindų, Gaudemunda atkišo jį prieš save. Šį kartą jiedu neišvydo dar vieno koridoriaus sienų, kaip anksčiau. Kitapus durų vis dar buvo tamsu nors į akį durk. Tik mažas žemės ruoželis buvo apšviestas, kurį tuoj pat nukirto tamsa.
- Kokio šėtono, - sumurmėjo Nojus.
Įsidrąsinusi, moteris prisiartino prie durų angos. Nuleido žibintą žemiau, kur abu regėjo nušviestą žemės ruožą.
Ruožas baigėsi stačiu skardžiu į dar vieną bedugnę, kurios kito šlaito jiedu nepajėgė įžiūrėti. Net kai Nojus išdrįso užkabinti žibintą ant karties ir ištiesė ją virš bedugnės, šviesa nepasiekė jokio kito paviršiaus. Atrodė, jog už durų atsivėrė nepaprastai didelė erdvė. Ir vienintelis kelias buvo žemyn, į tamsą bei nežinią.
- Aš nieko nematau, - sušnabždėjo Gaudemunda. - Ar tai reiškia, jog viskas? Nebėra kelio?
- Turėtų būti, - neketino susitaikyti Nojus. Tada įsidrąsinęs šūktelėjo į tamsą. - Ei?!

Aidas sugrįžo netrukus, su keliais pasikartojimais. Be jo Nojus neišgirdo jokių kitų garsų, kurie būtų išdavę tamsoje tūnantį pavojų. Jiedu vis dar buvo vieninteliai grotos gyventojai.
- Pakankamai didelė atvira erdvė, - įvertino aidą vaikinas.
Jis nuleido žibintą arčiau apšviesto ruožo, tada pusiau išlindo pro duris ir dirstelėjo kairėn, į sieną kitapus durų.
- Aha! Radau, - šūktelėjo nudžiugęs.
Pasirodo, kelias visgi buvo. Labai siauras ir vedantis palei pat sieną. Dirstelėjęs dešinėn, Nojus pastebėjo lygiai tokį pat siaurą skardžio kraštą, vedantį į kitą pusę.
- Kaip manai, kairėn ar dešinėn? - paklausė Gaudemundos.
- Ach... kairėn? - sudvejojo ši.
- Arba galėtume išsiskirti ir išmėginti abi puses, - garsiai svarstė Nojus. - Nepanašu, jog ten yra kažkas pavojingo. Išskyrus pačią bedugnę.
Ji neatrodė labai patenkinta tokia idėja.
- Gerai, tebūnie kairėn, - linktelėjo vaikinas, išvydęs baimę moters akyse. - Aš eisiu pirmas.

Atkišęs žibintą, jis atsargiai žengė siauru skardžio kraštu, nugara prisiplojęs prie nelygios sienos. Akmuo buvo tamsiai pilkas ir sugėrė didžiąją dalį šviesos, tad matė ne kažin ką. Daugiausiai per keturis – penkis žingsnius prieš save.
Nojui už nugaros tyliai susikeikė Gaudemunda.
- Tik nesakyk, jog bijai aukščio, - stabtelėjo vaikinas.
- N... ne, nebijau! - atsiliepė ji drebančiu balsu. - Ir liaukis šitaip stabčiojęs!
Nojus pavartė akis ir vėl žengė į priekį, tyliai skaičiuodamas žingsnius. Atkreipė dėmesį, jog takas pamažu leidosi žemyn. Dingtelėjo mintis, kad galbūt reiktų nufilmuoti šį žygį, bet netrukus metė idėją iš galvos. Pernelyg tamsu ir dar pavojinga. Be to, dabar jam nereikėjo žiūrovų patarimų. Pasirinkimų buvo daugiau nei pakankamai. Nebent vis dar atsirastų kažkas, tiksliai žinantis, kur jis papuolė.

Maždaug po šimto žingsnių jis ėmė nekantrauti. Siauras kelias vis dar neketino baigtis, leisdamasis vis žemiau į tamsą. Jis nei siaurėjo, nei platėjo. Netgi netrupėjo po kojomis, kas šiaip buvo labai gerai. Sprendžiant iš Gaudemundos garsaus alsavimo, jai tokia kelionė visiškai nepatiko.
- Ar... ar  dar toli? - galop neištvėrė.
- Iš kur man žinoti? - murmtelėjo Nojus. - Kelias tiesiog veda į priekį.
- Reikėjo eiti dešinėn... - išgirdo tylų merginos šnabždesį. Tada kažkas sučežėjo, lyg batelis būtų slystelėjęs nuo akmens. - O kurva!..
Jis akimirksniu stabtelėjo, tiesdamas ranką į jos pusę. Tačiau Gaudemunda neketino kristi į bedugnę. Stovėjo prisiplojusi prie sienos, giliai alsuodama.
- Atsiprašau, - sušnabždėjo po akimirkos.
- Bent jau aišku, jog tu tikrai lenkė, - pakomentavo Nojus.
Ji teatsakė piktoku žvilgsniu.

Netrukus jiedu vėl pajudėjo į priekį. Šįsyk įveikė vos tuziną žingsnių, kai Nojus sustojo dar kartą. Žibintas iš tamsos išplėšė tako atšaką, kuri vedė stačiu kampu nuo sienos, tiesiai virš bedugnės.
- Gerai, kur dabar? - atsiduso Nojus. - Kairėn ar dešinėn?
Gaudemunda atsargiai pasviro į priekį ir dirstelėjo į nušviestą kelią.
- Rimtai to klausi?
- Ne, - papurtė galvą Nojus. - Bet kuriuo atveju čia pirmas kelias, vedantis per bedugnę. Ir dabar mano eilė rinktis.
Jis žengė virš bedugnės, tiesdamas rankas į šalis. Ši kelio atšaka atrodė truputį platesnė nei ta, kuri vedė palei sieną. Antra vertus, dabar nebuvo jokios sienos, į kurią galėtų atsiremti. Nojus aiškiai išgirdo, kaip įkandin sekančios Gaudemundos kvėpavimas paspartėjo. Regis, moteris buvo labai išsigandusi. Tačiau dabar vaikinas negalėjo jai niekuo padėti. Jiems bet kuriuo atveju reikėjo nusigauti į kitą bedugnės pusę.
Laimei, ši nebuvo labai plati. Nužengęs apie keturiasdešimt žingsnių, Nojus pasiekė dar vieną palei uolą vedantį išsišakojimą. Šį kartą tai buvo platus, bene trijų žingsnių pločio takas, kuriame jiedu netgi galėjo saugiai išsitiesti visu ilgiu. Gaudemunda tą ir padarė – vos įveikusi bedugnę, ji suklupo ir krito ant žemės. Taip ir liko ten gulėti, giliai alsuodama. Nojus atsisėdo šalia ir kantriai laukė, kol ji atsigaus. Patikrinęs planšetę pastebėjo, jog nuo įkrovos papildymo tepraėjo maždaug keturiasdešimt minučių. Sočiai laiko.

Kai Gaudemunda atgavo jėgas, jiedu nusprendė paėjėti plačiuoju taku į jos pasirinktą pusę. Tačiau šįsyk kelias toli nenuvedė  ir užsibaigė stačiu skardžiu į tamsą. Beliko grįžti atgal.

Kita atšaka pasirodė kur kas rimtesnė ir jiedu gerokai paspartino žingsnį. Takas tai platėjo, tai vietomis pavojingai susiaurėdavo. Kartais kildavo, retsykiais leisdavosi, tačiau niekaip neketino užsibaigti ar išsišakoti. Sulig kiekvienu žingsniu Nojus vis labiau juto pakliuvęs į ne šiaip didelę, o tiesiog titanišką grotą. Gerai buvo bent tai, jog čia tvyrojo visiška tyla. Nojus seniai nustojo baimintis tykančių pavojų, tad tik žiūrėjo sau po kojomis. Vis tiek nebuvo daugiau į ką žiūrėti.

Nukeliavę taku apie pusę kilometro, jiedu pagaliau aptiko aukštyn vedančius, akmenyje iškirstus laiptus. Vaikinas nudžiugo – pagaliau ėmė atrodyti, jog jie išties eina teisinga kryptimi. Užlipę laiptais atsidūrė nedidelėje aikštelėje palei uolą. Čia pat sienoje žiojėjo taisyklingų formų skylė, kurioje išvydo dar vienerias juodas duris. Šį kartą jokių papildomų žibintų, kurie tikrai būtų pravertę. Nojus pamėgino nulenkti rankeną ir, kaip visada, gavo per nagus. Na žinoma...
Jis atvėrė programą ir paaukojo dar vieną tašką . Beliko du.

Tvirčiau sugniaužęs rankose lazdą, paprašė moterį atverti duris. Net jei šioje grotoje jų niekas neužpuolė ir neišgąsdino, Nojus neketino rizikuoti. Veikiausiai tie adminai velnių priėdę, užliūliuos juos tariamu saugumu, o tada tik BAM – pasipils monstrai, kai jie to mažiausiai tikėsis.

Durys šaižiai sudejavo ir tai buvo vienintelė dejonė, sudrumstusi požemių tylą. Kitapus jų laukė tokia pati tamsa ir nesuvokiamo dydžio erdvė.
Ir kelias, vedantis palei bedugnės kraštą.
- Ir vėl... - murmtelėjo nusivylęs Nojus. - Gal adminai pritrūko vaizduotės, ar kokį galą?..
Gaudemunda nieko jam neatsakė, tik giliai atsiduso.

Netrukus jiedu vėl keliavo nesibaigiančiu taku, klausydamiesi savo žingsnių bei retsykiais persimesdami vienu kitu žodeliu. Labai retomis akimirkomis jų kelionę sudrumsdavo lengvi oro gūsiai, kilę tarsi iš niekur – tai buvo vienintelis paįvairinimas šioje nykioje, tamsioje vietoje.
Kai galop priėjo dar vieną kelio išsišakojimą, Nojus su nerimu pastebėjo, jog visas šis sugaištas laikas pamažu ėmė artėti prie šešių valandų ribos. Ir abi kelio atšakos šį kartą atrodė vienodai rimtos. Trumpai paėjėję į abi puses, jie taip ir nerado aklagatvio.
- Man tai pradeda nepatikti, - murmėjo Nojus, stabtelėjęs sankryžos viduryje.
- Man visas šis kelias jau nuo pradžių nepatinka, - atsiliepė moteris, nepatikliai dairydamasi  į bedugnės pusę.
- Blogiausia tai, jog mes nežinome, kiek liko iki kelio galo, - svarstė Nojus. - Jei per kitas keturias valandas neprieisime kažko ypač svarbaus, teks būtinai sukti atgal. Mums gali neužtekti įkrovos.
- Kairėn ar dešinėn? - atsiduso Gaudemunda.