Prie tuščių šulinių. 20 dalis

Alternatyvos

Taigi, jie paprasčiausiai pridėjo aukos energetines išlaidas į Nojaus sąskaitą.
Iš vienos pusės, toks atradimas Nojų šiek tiek pradžiugino. Jam nebereikėjo spėlioti, ar Gaudemunda išgyvens ir kur ieškoti problemos sprendimo. Viena paslaptimi mažiau.

Bet tuo pačiu iškilo papildomas klausimas - kas nutiks, jei nusileis dar vienas narvas? Ar Nojus turėtų gelbėti visus įkalintuosius iš eilės, kol jo energetinės sąnaudos taps nebepakeliamos? Kas jei šiame požemyje visi tie išgelbėtieji vaidina kažkokį ypač svarbų vaidmenį, kurio jis dar neatrado?

Besvarstydamas tokias ir panašias problemas, Nojus nesiliovė gabenęs kibirus laiptais. Gaudemunda sąžiningai pildė juos vandeniu, bet kol kas tai buvo labai simbolinė pagalba. Ji pati nepajėgė pajudinti netgi tuščio kibiro.
Kai darbas buvo baigtas ir planšetė pagaliau sugrojo šimto procentų melodiją, Nojus pirmą kartą pajuto, jog visas šis užsiėmimas užtruko per ilgai. Daug ilgiau nei jam patiko. Toks pokytis tarsi ragino paskubėti, kol našta nepasidarė pernelyg sunki. Velniop narvą su visais įkalintaisiais. Jis praleido čia daugiau nei mėnesį ir per tą laiką greičiausiai buvo ištirpdyta ne viena auka. Jis tiesiog jų negalėjo pastebėti ar išgirsti, pirma neatrakinęs juodųjų durų. Ir dabar, kai Gaudemunda buvo išlaisvinta, galbūt pats laikas atrakinti tas kitas duris ir pažiūrėti, kas už jų. Net jei ten slypėtų pavojus. Dabar jis turėjo pagalbininkę. Ir mėsininko kablį.
- Ar viskas gerai? - neryžtingai paklausė Gaudemunda.
Nojus tik dabar atsitokėjo ir suprato, jog spoksojo į moterį bene visą minutę, svarstydamas tolimesnius savo veiksmus. Panašu, jis dar netgi prisiminė, kaip turėtų parausti iš gėdos.
- Atsiprašau. Aš tik... svarstau, ką turėčiau daryti toliau, - skubiai pasiteisino.
- Ar jūs žinote, ką reikia daryti?
„Nusiraminti ir nelakstyti kaip be galvos“ - pagalvojo Nojus pats sau.

Išties, jo darbas su kibirais pailgėjo iki dviejų valandų, tačiau tai nebuvo pasaulio pabaiga. Jam dar liko 22 valandos... ar tiksliau – dvidešimt viena, kol planšetė praneš apie likusius penkis procentus. Sočiai laiko susipažinti tiek su Gaudemunda, tiek su moters situacija bei jos galimybėmis.
- Pirmiausiai mums teks patikrinti viską, ką jūs sugebate, - Nojus siektelėjo karties ir ištiesė ją moteriai. - Štai, imkite.
Ji paėmė. Kartis neketino išslysti iš jos rankų bei prisiklijuoti prie grindų. Regis, kol kas ožiavosi tik patys kibirai. Taip pat ji galėjo paimti į rankas Nojaus planšetę, žibintus, ar pajudinti visus kitus objektus, kurie nebuvo kaip nors susiję su energijos papildymu. Kitoje grotoje paliktas mėsininko kablys jai neatrodė per sunkus, tad Nojus nusprendė palikti įrankį/ginklą jos rankose.
Gaudemunda neatrodė pavojinga. Nojui netgi pasirodė, jog moteris yra pernelyg rami, ypač įvertinus viską, ką jai teko patirti. O ir patyrė ji ne kažką... Atsirado savo grotoje, apsidairė aplinkui, perskaitė pranešimus planšetėje ir nusprendė pamiegoti. Tada buvo pažadinta Nojaus ir tuojau pat išgelbėta nuo pavojaus, kurio ji pati nesuprato. Ir dabar ji kantriai laukė, kol Nojus teiksis paaiškinti situaciją.

Tačiau ką jis galėjo paaiškinti? Kad jiedu yra viename gigantiškame pabėgimų kambaryje, kur jiems tereikia rasti išėjimą? Išėjimą į kur? Atgal į gyvųjų pasaulį, ar į kažkur kitur, kur gali slypėti neįsivaizduojami pavojai?..

* * *

- Galbūt į rojų?.. - paspėliojo Gaudemunda.
Jiedu sėdėjo tame pačiame mažame kambarėlyje su stalu ir lova. Ant stalo ir prie lovos švytėjo dvi žibalinės lempos, kurios leido jiems įžiūrėti vienas kito veidus. Parietęs kojas, Nojus buvo įsikūręs lovos viduryje, tuo tarpu moteris ilsėjosi ant kėdės. Ji nebenorėjo net prisiliesti prie lovos po to, ką patyrė.
Planšetė gulėjo šalia vaikino ir iš jos sklido tyli muzika, transliuojama kažkurio Youtube kanalo.
- Tikrai taip manai? - pakreipė galvą Nojus. - Tuomet ši vieta turėtų būti skaistykla. Ar kažkas panašaus į ją. Bet... argi skaistykla nėra Dievo jurisdikcijoje?
- Nežinau. Aš niekada nebuvau ypač religinga, - atsiduso Gaudemunda.
Nojus taip pat nesijautė ypač religingas. Antra vertus... kas jeigu jie abu čia dėl to ir pateko? Dėl tikėjimo trūkumo?
Bet jei tai tiesa, tuomet keli dalykai atrodė labai keisti ir sunkiai paaiškinami. Pavyzdžiui, kad ir planšetė su bevieliu ryšiu...
- Su visomis šiomis teorijomis yra viena maža problema, - murmėjo vaikinas. - Rojus, Pragaras, Skaistykla, Valhala, Gehena, amžinieji medžioklės plotai ir kitos panašios vietos... kai geriau pagalvoji, visa tai tėra žmonių mitologija. Niekas juk savo akimis nematė, kaip čia, anapus yra iš tiesų. O jei ir matė, tuomet negrįžo atgal, kad galėtų papasakoti. Antraip vietoje visų tų skirtingų vietų būtų viena... galbūt dvi daugiausiai, kurios nuolat kartotųsi skirtingose kultūrose. Bet iš tiesų niekas nesikartoja. Paimk kelias skirtingas žmonių kultūras ir gausi kelis skirtingus atsakymus, kas egzistuoja anapus. Ir ar iš viso egzistuoja.
- Ar tu manai, jog mums reiktų atsisakyti visų ankstesnių įsitikinimų? - paklausė Gaudemunda.
- Bent jau stipriai pasisaugoti bet kokių standartinių klišių, taip, - linktelėjo Nojus. - Gali būti, jog visos tos legendos yra nieko vertos ir mums teks atrasti viską iš naujo.  Štai, pažiūrėk į elektroninius laiškus nuo administracijos. Jie nevadina savęs angelais, demonais ar dar kažkuo. Ne, jie pasivadino „pomirtiniais administratoriais“. Tarsi juokautų sau atsipūtę. Kažkaip neteko girdėti, jog krikščioniška mitologija pasižymėtų dideliu humoro jausmu. O islame jo dar mažiau.
- Tas tiesa, - sutiko Gaudemunda.

Jiedu bendravo pakankamai ilgai ir jau pradėjo tujinti vienas kitą. Gaudemundos paklaustas, Nojus išsipasakojo kai kurias savo ankstesniojo gyvenimo smulkmenas. Ir tai bedarydamas pastebėjo vieną keistą dalyką – jam buvo neįtikėtinai sunku sumeluoti. Tarsi jo protas būtų pamiršęs paties melo koncepciją... ar staiga pritrūkęs tos smegenų dalies, kuri buvo atsakinga už melą.
Hm... geriau pagalvojus, jis ir nebeturėjo smegenų, tai galbūt dėl to?..
Tačiau sumeluoti jis vis dar galėjo. Sunkiai, bet tai buvo įmanoma. Tiesiog reikėjo daug labiau pasistengti. Tačiau ko vertas toks melas, jei pašnekovas viską tuojau pat pastebi?
Matyt dėl tos pačios priežasties Nojui buvo sunku įsivaizduoti tariamas situacijas. Iki šiol jo vaizduotė veikė tik todėl, kad atmintyje buvo daug išlikusios patirties. Iš video žaidimų, kino filmų bei detektyvinių romanų, kuriuos mėgo skaityti laisvalaikiu. Kas jo laukė už neatrakintų juodųjų durų? Sprendžiant pagal kai kuriuos kompiuterinius žaidimus – nieko gero.
Kita vertus, lakios vaizduotės trūkumas netrukdė filosofuoti ar išmąstyti kai kuriuos faktus pasitelkus dedukciją. Nojui netgi atrodė, jog šioje vietoje jo dedukcinis mąstymas gerokai paaštrėjo.

Tuo tarpu Gaudemunda atrado šiek tiek kitokią, daug lengvesnę išeitį. Vos tik kalba pasisuko apie jos gyvenimą bei patirtį, dalį Nojaus klausimų ji atsakė sąžiningai. O nuo kitų išsisuko paprasčiausiu „aš nenoriu apie tai kalbėti“. Nojus įtarė, jog ji dažnai kartojo šiuos žodžius būdama gyva. Ir ji vengė kalbėti apie savo šeimą. Ypač apie savo vyrą.

* * *

Šiek tiek vėliau, kai įspūdžiai bei kalbos išseko, Nojus patikrino savo Youtube kanalą. Po jo paskutiniuoju video buvo susikaupę keli komentarai, atsirado netgi pora naujų veidų, kurie atrodė įsijautę į jo nuotykius. Deja, nė vienas iš jų nepateikė jokios naujos informacijos. Nieko keisto – iš kur gyvi žmonės galėjo žinoti apie tai, kas jų laukia po mirties? Nojaus pagalbos šauksmui buvo lemta virsti dar vienu Youtube serialu.
Nepaisant nusivylimo, jis skubiai susuko dar vieną filmuką. Gaudemunda atrodė gerokai nustebusi, jog tai iš viso įmanoma. O sužinojusi viso to tikslą, ji beregint sutiko pati sudalyvauti. Ji buvo daili moteris ir Nojus vylėsi, jog sulauks daug rimtesnės reakcijos vien parodęs jos veidą. Pats interviu su Gaudemunda buvo trumpas, vos keli klausimai su trumpais atsakymais. Jis ketino pataupyti ir panaudoti likusią informaciją kitą kartą.

- Taigi... kas dabar? - paklausė moteris, kai jiedu nebesurado jokios kitos temos.
- Lauksime, - pasakė Nojus. - Ir tikėsimės, kad mums niekas nesukliudys. Maždaug po šešių valandų planšetė praneš, kad mano įkrova baigiasi. Mes papildysime įkrovą, tada apsiginkluosime ir pamėginsime atidaryti juodąsias duris. Kas bus toliau spręsime pagal tai, ką rasime už tų durų.

„Ir melsimės, kad nenusileistų dar vienas narvas su pasmerktu žmogumi“ - pagalvojo pats sau. Jis negalėjo sau leisti dar vieno „pakeleivio“, bent jau ne dabar. Būtent dėl šios priežasties jiedu laiką leido mažajame kambarėlyje, o ne grotoje su dviem bedugnėmis. Kad nematytų ir negirdėtų. Nojus žinojo, jog toks jo sprendimas yra žiaurus. Dėl to ir neketino minėti panašių smulkmenų Gaudemundai.

Kita vertus... jis niekaip negalėjo pamiršti žemyn besileidžiančio narvo vaizdo. Kai paslaptingasis mechanizmas atliko savo darbą ir sustojo, buvo maždaug dvylikos sekundžių tarpas, per kurį jie galėjo nesunkiai šastelėti atgal į narvą ir nusileisti kartu su juo į apatinę bedugnę. Tik Nojus nežinojo, kur tiksliai narvas pradingsta. Didžiosios grandinės galų gale nustodavo judėjusios ir, sprendžiant pagal laiką, narvas nusileisdavo ne taip jau giliai. Penkiasdešimt metrų giliausiai. Kas vyko po to, liko neaišku. Ar narvai tiesiog išnykdavo, ar grįždavo atgal į vietą, kur į juos talpino naujus belaisvius?..
Kad ir kaip ten būtų, tai buvo dar vienas kelias, kurį jiedu galėjo išmėginti.
Bet tik tada, jei neliks jokios kitos išeities.

Besekdamas laiką, Nojus netrukus sulaukė pirmojo komentaro po savo naujuoju filmuku. Tai buvo vienas iš naujųjų entuziastų:

@PrisonerNo502014 (prieš mažiau nei minutę)
Kokia daili pupytė! Beje, kokia kalba ji šneka? Nesupratau nė vieno jos žodžio, o ir automatinis vertimas kažkodėl nesuveikė. Tačiau pasakojimas buvo įdomus! Leidžiu tau tęsti.

Nojus suraukė antakius. Nesuprato nė vieno žodžio? Argi jiedu nekalbėjo angliškai?..
Jis aiškiai prisiminė klausinėjęs Gaudemundą anglų kalba, kad žiūrovams būtų patogiau. Ir moteris taip pat atsiliepė jam...
Nojus ūmai suprato nežinąs, kokia kalba ji atsiliepė. Jis prisiminė supratęs kiekvieną žodį, kiekvieną niuansą... tačiau ar tai buvo anglų kalba?
Jis skubiai atvėrė išsaugotą įrašą ir paleido šį groti. Įrašas prasidėjo nuo trumpo pasakojimo apie paskutines Nojaus akimirkas didžiojoje grotoje. Po to atėjo Gaudemundos eilė. Priešingai nei jis, moteris ekrane atrodė pakankamai puikiai. Dėl ko Nojus netgi užpavydėjo akimirką. Sekasi gi fotogeniškiems...
Šalia jo girgžtelėjus lovai, Nojus dirstelėjo į Gaudemundą. Kuri ūmai pamiršo ankstesnę lovų fobiją ir dabar žiūrėjo į planšetės ekraną, suraukusi antakius.
- Ar čia tu kalbėjai? - paklausė, dairydamasi tai į planšetę, tai į Nojų. - Bet... kodėl tu kalbi angliškai?
Nojus žiūrėjo į ją, tarsi moteris būtų užsiauginusi antrą galvą. Bet netrukus dirstelėjo į planšetę, išgirdęs jos balsą.
Gaudemunda į jo klausimus atsakė visai ne angliškai. Deja, ir ne lietuviškai.
Ji kalbėjo lenkų kalba.