Apokalipsė

Vasaris buvo negailestingas lietuviams. Nuolatinės pūgos, nepakeliamas šaltis guldė juos, kaip kviečius kombaino peiliai. Daugybė sušalusių lavonų tysojo gatvėse, aikštėse, namų prieangiuose, parduotuvių vitrinose. Automobiliai ir troleibusai, sunkvežimiai ir autobusai sustingę stovėjo gatvėse ten, kur nustojo plakti jų pilotų širdys. Bet koks motorizuotas judėjimas miestų gatvėmis buvo neįmanomas. Tik kur ne kur buvo galima pamatyti mieste kokią per stebuklą dar nesušalusią žmogystą, bet ir jos povyzoje atsispindėjo neišvengiama lemtis.
Už miestų ribų, ypač prie staiga išretėjusių miškų esančiose sodybose dar matėsi į dangų kylantis dūmelis. Bet ir dažnoje jų buvo belikę vos vienas kitas gyventojas, kiti išmirė dėl bado ir ligų. Daugybė vilkų be baimės šlitinėjo po visą Lietuvą ir pribaiginėjo dar kokį gyvą likusį senelį ar vaiką.
Lietuva buvo pasmerkta išnykimui.
Vienintelė vieta, kurioje kaip visada vyko nenutrūkstamas darbas buvo Respublikos Seimas. Tomis dienomis jis svarstė tris labai svarbius Lietuvai įstatymų pakeitimus. Pirmas - tai akcizų tabakui suderinimas su Europos Sąjungos reikalavimais, antras - Seimo statuto kažkurio straipsnio pakeitimas dėl Seimo narių, nesilankančių rytiniuose posėdžiuose, nubaudimo žodiniu įspėjimu ir trečias labai svarbus rinkimų įstatymo pakeitimas, leidžiantis rinkimus laikyti įvykusiais ir tada, kai rinkimuose nedalyvauja nei vienas rinkėjas.