Prie tuščių šulinių. 19 dalis

Dviguba našta

Laimei, narve buvo daugybė vietos. Skubiai užlindęs už belaisvės, Nojus dirstelėjo į jos rankas. Išplėtė akis, netikėdamas tuo, ką išvydo.
- Klausyk, Gaudemunda... ar tau... ar tu nejauti jokio skausmo? - skubiai paklausė, nedrįsdamas jos liesti.
- Ką? - grįžtelėjo ši. - Skausmo? Ne, ne itin...
Mechanizmas aplink narvą nesustabdomai greitėjo. Kraupus melsvas švytėjimas vis stiprėjo, kartu su mechaniniu triukšmu. Tuoj jiedu visai nebegirdės vienas kito žodžių.
- Tu negali įveikti grandinių, tiesa? - paklausė ji drebančiu balsu, visiškai netekusi vilties.
Nojus neatsakė. Problema buvo ta, jog moters rankų nekaustė jokios grandinės. Jos buvo kiaurai pervertos ir sukabintos dviem lenktais, aštriais kabliais. Kokius mėsininkas panaudotų paskerstai kiaulei pakabinti. Patys kabliai nebuvo niekaip surišti tarpusavyje, tad Nojus galėjo juos ištraukti... teoriškai. Tačiau pats procesas sukeltų velnišką skausmą pačiai belaisvei. Vėlgi – teoriškai.
Bet jis nebeturėjo laiko svarstyti pasekmes. Nojus juto vis labiau augantį dilgsėjimą odos paviršiuje, kas nežadėjo nieko gero. Ir kai galop nutvėrė vieną iš kablių, aiškiai išvydo, kaip jo rankų paviršiumi pamažu nuteka švytinčio vandens lašai.
Kad ir ką dabar būtų sakęs Gaudemundai, ši nebūtų išgirdusi. Triukšmas pagaliau pasiekė epogėjų. Mechanizmas įsisuko visu greičiu. Sukandęs dantis, Nojus sukamuoju judesiu išrovė vieną kablį ir sviedė jį sau už nugaros. Moteris tikėjo, jog jos rankas kaustė grandinės. Ir ji nebeturėjo nervų sistemos. Nebuvo kam pajusti skausmą. Vienintelis skausmo šaltinis šioje vietoje turėtų būti tikėjimas, jog toks dalykas iš viso egzistuoja. Tai jeigu ji nematys ir nežinos...
Jis tuoj pat nutvėrė antrą kablį ir išrovė šį dar greičiau ir grubiau nei pirmąjį. Gaudemunda garsiai aiktelėjo. Nojus sušnypštė pro sukąstus dantis. Dilgsėjimas odos paviršiuje ką tik peraugo į vis stiprėjantį skausmą, tačiau šis kol kas buvo pakenčiamas. Visai ne toks, kokį patyrė liesdamas švytintį vandenį. Nedrįsdamas ilgiau delsti, jis stvėrė moterį už rankos ir sviedė ją iš narvo, pats stryktelėdamas  įkandin. Jiedu krito ant šaltų grindų ir nusirideno jomis. Barkštelėjo iš rankų paleistas mėsininko kablys. Paskutinę akimirką Nojus nusprendė pasilaikyti įrankį sau.

Vos tik atsidūrė už narvo ribų, skausmas ėmė staigiai nykti. Mechanizmas vis dar kraupiai švytėjo ir staugė, lyg nusiteikęs abu žmones žūtbūt paversti į švytinčio vandens balą. Tačiau netrukus jis ėmė pamažu lėtėti. Po poros minučių melsva šviesa išblėso ir viskas sustojo. Požemyje viskas nurimo, nutilo iki menko, Gaudemundos keliamo krebždesio.

Moteris lėtai atsisėdo ir grįžtelėjo atgal į narvą. Šis vis dar atrodė kraupus ir paslaptingas, nepaisant tylos. Dusliai klanktelėjo grandinės, priversdamos tiek ją, tiek Nojų krūptelėti. Narvas jau leidosi į apatinę bedugnę, ketindamas pranykti tamsoje. O Nojaus planšetė reikliai supypsėjo:

„Dėmesio! Jums beliko 2% įkrovos! “

Susikeikęs, Nojus it įkirptas pašoko nuo grindų. Blogai!
- Kas nutiko? - dairėsi Gaudemunda.
- Mano įkrova ties kritine riba! Lik čia, aš tuoj grįšiu!
- Palauk! Aš eisiu kartu su tavimi! - sukruto ji.

Netrukus jiedu jau skubėjo tamsiais koridoriais, vedančiais į pačią pirmąją Nojaus grotą. Dar nepasiekęs tikslo, vaikinas ūmai susigaudė, kas šioje situacijoje negerai – moteris neturėjo savo planšetės. Ji nežinojo savo įkrovos lygio ir greičiausiai nebegalėjo jos papildyti, nes ši bedugnė priklausė Nojui.
Antra vertus, ji vis dar atrodė pakankamai energinga. Metęs skubų žvilgsnį į Gaudemundos rankas, Nojus atkreipė dėmesį, jog skylės riešuose jau buvo dingusios be pėdsakų. Neatrodė, jog moteris štai tuoj kris iš nuovargio. Ar gali taip būti, jog ji „iškrito“ iš sistemos ir įkrova jai nebeturi jokios reikšmės?..
Nojus neturėjo laiko išmąstyti visą likusią teoriją. Vos pasiekęs vandens pompą, jis ėmė pildyti abu kibirus švytinčiu vandeniu. Uždususi Gaudemunda įdėmiai stebėjo kiekvieną jo judesį, nedrįsdama maišytis po kojomis ar trukdyti vaikiną klausimais. Dėl ko Nojus buvo labai dėkingas. Šviesa ties bedugne jau pavojingai mirksėjo ir jis juto lėtai atslenkantį nuovargį. Laimei, tie trys į galią suinvestuoti taškai padarė savo ir vaikinas pasiekė bedugnės kraštą daug greičiau nei pirmą kartą, kai į jo padus buvo įsitvėrusi giltinė.
Išliejęs vandenį, jis lengviau atsiduso. Šviesa lubose atgijo iš naujo ir jis aiškiai išgirdo, kaip supypsėjo apačioje likusi planšetė, pranešdama naujus įkrovos duomenis.
Gaudemunda pagaliau pasivijo jį ir neryžtingai sustojo apšviestoje aikštelėje, dairydamasi tai į juodą bedugnę, tai į kibirus.
- Ar... ar man irgi reikėjo daryti lygiai tą patį? - paklausė ji.
- Aha, -  atsiduso Nojus. - Nežinau kodėl, bet čia viskas taip veikia. Pilstai iš kiauro į tuščią, kad turėtum jėgų.
Jis susidomėjęs nužvelgė moterį dar kartą.
- Bet tu nebeturi savo planšetės... Tu nebežinai, kada tavo įkrova nuseks iki pavojingos ribos... - murmėjo jis.
- Ką tai reiškia? - susirūpino ji. - Ar aš... dar kartą mirsiu?
Nojus trūktelėjo pečiais. Gaudemunda atrodė pakankamai išsigandusi ir jis neketino be reikalo švaistytis niūriomis teorijomis. Geriausiu atveju, egzistavo kažkokia išeitis. Blogiausiu, ji tiesiog „išsikraus“ ir užmigs. Galbūt tada Nojui pasitaikys proga susitikti su adminais akis į akį?..
Jis vis dar nežinojo, ar narvo pasirodymas šį kartą buvo scenarijaus dalis, ar visiškai atsitiktinis įvykis. Jei viskas buvo suplanuota, tuomet Gaudemundos išlaisvinimas turėtų būti įskaičiuotas į scenarijų. Galų gale, kokio velnio jie paliko narvą plačiai pravirą, lyg kviestų Nojų vidun?
Ir jei moters išlaisvinimas yra įskaičiuotas, jai turėtų būti paliktas išgyvenimo mechanizmas, kurį jiems tereikėjo atrasti.
Antra vertus, jei pastarieji įvykiai tebuvo atsitiktinis sutapimas ir Nojus pasielgė „ne pagal scenarijų“, tuomet jos likimas tapo labai miglotas. Vaikinas prisiminė Gaudemundos žodžius – ji užmigo lovoje ir taip neteko savo įkrovos. Tačiau atsibudusi narve elgėsi taip, lyg įkrova jai nieko nebereikštų.
Taigi, arba ji nebeturėjo jokio ryšio su švytinčiu vandeniu, arba jiems teks atrasti kažkokį kitą būdą jai išgyventi.
- Beje, labai ačiū tau, - ūmai pažadino moters balsas. - Kad ištraukei mane iš to narvo. Jau maniau, jog man galas.
Ji nežymiai nusilenkė jam, žiūrėdama į grindis sau po kojomis.
- Žinoma. Prašom, - sumurmėjo Nojus, ūmai pasijutęs truputį nejaukiai. Tada pakėlė kibirus ir parodė į laiptus. - Eime. Man reikia pakartoti šį darbą dar šešis kartus.
- Aš... aš galiu padėti! - kaipmat pasisiūlė Gaudemunda, sekdama jam įkandin.
Jiedu neskubėdami nusileido žemyn. Nebejausdamas mirties kvėpavimo, Nojus nusprendė čia pat atlikti kelis menkus bandymus. Pirmiausiai jis pripylė vieną kibirą ir paprašė moterį jį pakelti. Deja, ji nesugebėjo pajudinti indo iš vietos. Net kai sukandusi dantis įtempė rankas iš visų jėgų, kibiras nepajudėjo nė per milimetrą.
Antra vertus, vandens pompa neatrodė tokia užsispyrusi. Gaudemunda nesunkiai užpildė kitą kibirą be Nojaus pagalbos. Deja, tai buvo viskas, ką ji galėjo padaryti. Pati pagalba nebepanašėjo į pagalbą, kai jis stovėjo nuošalyje be darbo. Šiame urve vis tiek nebuvo daugiau ką veikti.
Kol moteris darbavosi, Nojus patikrino paskutinius planšetės pranešimus:

„Dabartinė įkrova: 8. 32%”

- Pala, ką?.. - išsprūdo vaikinui.
Jis ką tik išpylė du kibirus ir įkrova tebuvo aštuoni procentai? Kažkas buvo labai blogai su pomirtine matematika, ne kitaip.
Jis aiškiai prisiminė, jog pačioje pradžioje, kai dar nežinojo apie taškus, vienas kibiras vandens buvo lygus dešimčiai procentų. Kai sunaudojo pirmuosius taškus, tas santykis sumažėjo iki maždaug septynių procentų. Ir dabar šis skaičius sumažėjo dar kartą, virsdamas keturiais procentais...
Atvėręs planšetės skaičiuotuvą, Nojus skubiai suvedė naujus skaičius. Išvydęs rezultatą ūmai pajuto šaltuką.
Dabar jam reikėjo išpilti 24 kibirus, kad įkrova taptų šimtaprocentine. Kažkokiu būdu jo našta ką tik padidėjo papildomais dešimčia kibirų.
Negana to, Nojus jau žinojo, iš kur ji atsirado.

Užpildžiusi kibirą vandeniu, Gaudemunda nusivalė delnus ir atsitraukė nuo pompos, apdovanodama vaikiną lengva šypsena. Ji tikėjo ką tik atlikusi gerą darbą ir šiek tiek palengvinusi jo naštą.
Ir Nojus neišdrįso sugriauti jos iliuzijų.