Siūlyčiau imti pavyzdį iš norvegų. Hamsuno jie meišmetė iš savo literatūros lobyno, BET NIEKUR Norvegijoje nerasite nė vieno paminklo Hamsunui ar kokio kito viešo pagarbos jam ženklo. Tiesiog išdavikas (kolaborantas) visada liks išdaviku.
Nejaugi taip sunku suprasti šitą loginę skirtį?
P.S. Verkšlenimai, kad žmogus "pasiklydo politikos vingiuose", atrodo apgailėtinai. Vieną kartą atsiribokime nuo to emocingo skystablauzdiškumo ir pradėkime matyti ESMĘ.
Man ji poezijos sinonimas...menininkai dažnai tampa politikų įrankiais, o ir jautrios sielos menininkas lengvai gali pasiklyst politiniuose vingriuose...bet jos atimt iš mūsų nereikėtų.