Kas yra begalinė meilė

Kartą gyveno senelė ir senelis. Jie taip ilgai gyveno, kad senelis vieną rytą atsikėlė  pagalvojo: “ Kodėl aš taip ilgai su senele gyvenu? Kodėl aš ją myliu? ”
Sėdėjo senelis prie lango, o senelė tuo metų krosnyje kepė blynus. Ant grindų nutiško taukai, senelė paslydo ir kiek ilga išsitiesė priemenėje, o karštus blynus užsivertė sau ant galvos.
- Oi, oi, - dejavo senelė.
- Vaje, vaje, - šokinėjo aplink senelis.
Paguldė senelis senelę į lovą, aprišo skaudamą šoną, nukrapštė blynus nuo pakaušio ir klausia:
- Kodėl tu manęs neklausei? Kodėl tu blynus pusryčiams kepei?
- Atstok, seni, ne blynai man galvoje... Jaučiu, kad liga baisi mane pakando.. Seni žmonės sako, kad jeigu atsirastų toks žmogus, kuris nukeliautų ten, nežinia kur ir atneštų tą – nežinia ką, tai šita baisi liga nuo manęs pasitrauktų... Bet kur toks žmogus gyvena – aš nežinau...
Palaukė dar dieną senelis, mato, kad liga nesitraukia, senelė tik smarkiau dejuoja – sėdo į  traukinį ir išvažiavo nežinia kur, parvežti nežinia ką.
Ilgai klajojo traukinys, vežė senelį per dykumas ir miškus per miestus ir kaimus, bet niekur senelis nerado to ko ieškojo. Pavargo senelis, barzda apaugo, akis pražiūrėjo.
Vieną rytą senelis pro traukinio langą pamatė baltą rūką. Traukinys stovėjo kažkokioje stotelėje.
Iš to rūko išėjo maža mergaitė su krepšeliu ir nusišypsojo seneliui:
- Kokia čia stotis, mergaite? – paklausė senelis.
- Nežinau kokia, - nusišypsojo mergaitė.
- O ką tu ten turi? – vėl paklausė senelis.
- Nežinau ką, -  vėl nusišypsojo mergaitė.
Parsivežė senelis mergaitę į namus ir parodė mergaitę senelei.
Matydama mergaitę namuose, senelė greitai pasveiko.
- Ar tau geriau, senele?  - paklausė senelis.
- Geriau, atnešk vandens iš šulinio..
Senelis eina prie šulinio vandens atnešti ir galvojo: “ Kokia stipri ta mano senelė.. greitai pasveiko”.
Senelis prinešė vandens, senelė iškepė pyragą ir jie ilgai ir laimingai gyveno.