Bronzinis berniukas

Basanavičiaus gatvėje ošia kaštonai. Po jais stovi mažas bronzinis berniukas ir užvertęs galvą stebi dangų. O gal ir priešais stovinčio namo stogą. Jo rankose – batas.

Vilnius toks miestas, kuriame gausu mažų stebuklų. Mikalojaus bažnyčios kiemelyje stovi akmuo, kurio įdubime niekada netrūksta vandens. Vienas žmogus pasakojo, kad visada galvojo, jog  ten paprasčiausiai prilyta. Tačiau vieną dieną užtiko bažnyčios kleboną, kukliai duobutę pildantį iš ąsočio. Paukščiams, tikriausiai.

Būtent todėl, kad Vilnius pilnas stebuklų, į skylę, esančią berniuko bate, įkišta akacijos šakelė. Retai kada ten nepamatysi įgrūsto augalo. O žiemą ant skulptūros ausų vis užmaunama gatvėje rasta vaiko kepurė. Kai naktinis dangus prašviesėja nuo iškritusio sniego, berniukas trukteli kepurę kiek labiau ant pakaušio. Tie praeiviai visada užmaukšlina tiesiai ant akių. Tada nesimato dangaus violeto. Kartą Marija norėjo bronzinį berniuką pabučiuoti į skruostą. Pabučiavo. Tačiau ten liko prišalę keli gabaliukai jos lūpų odos. Ir saldžiai skaudėjo. Užtat viskas kvepia šalčiu ir mandarinais, kai pro šalį praskuba motina su vaiku. Vaikas vos spėja, susipainiojęs neperšlampamame kombinezone ir gumelėje, kyšančioje iš rankovės, prie kurios kruopščiai prisiūta pirštinė. Tačiau, labiau nei mandarinai ir labiau negu vaiko įraudusi rankelė, berniukui patinka vynuogėmis kvepiančios akacijos. Negyvas jo smakriukas pakeltas į viršų. Dabar vasara ir jo batas visada pilnas.