Epizodas Nr. 1

Na pagaliau, dienos reikalai baigti, į mašiną ir namo. Vakarienė ir galima bus tupėti šiltai ant sofos. Greičiau... Tik reikia nusikapstyti per šitą sniegą iki mašinos. Bet ir privertė šiandien. Sninga nuo pat ryto, žmonės klampoja po pusnis iki kelių, gatvės nepravažiuojamos, viskas užsikišę. Nieko, tuoj prisiirsiu prie savosios geldos – įlįsiu, užsidarysiu duris ir galėsiu ramiai sėdėti kad ir ilgiausiame kamštyje, niekas manęs nejaudins. Kur gi aš ją pastačiau. Klampoju šaligatviu aukštyn. Juk kažkur čia palikau. Visada čia statau. Nesąmonė, stabteliu, gal man jau visai galvoj negerai. Tiek to, reikia nusileisti žemyn ir pradėti iš naujo. Tas sniegas viską užklojo. Vien tik šlapia klampi košė aplinkui. Iriuosi per pusnis. Na bet rimtai, kur aš tą geldą nudėjau. Viskas, nebeturiu jėgų. Visa šlapia krentu į pusnį ir bandau susivokti. Gal jau kam nors skambinti. Jis visada pastato mane ant žemės. Pasakysiu, kad pavogė mašiną. Nepatikės. Pačiai juokinga. Na bet tai o ką daryti. Pakalbėsiu – gal prašviesės smegeninėj. Nes dabar tik šlapios snaigės drimba ant akinių. Skambinti tai skambinti. Kur tas mano krepšas. Hm, tikrai neturiu rankoj. Tai kur? Pala, išėjau iš darbo tikrai su rankine. Kitaip nebūčiau atvažiavus – mašinos raktas gi kišenuky. Kur galėjau palikti? Išėjau, aiškiai, su - kitaip nebūčiau užvedusi mašinos. Išėjau anksčiau, nes ėjome su Julium pas gydytoją. Sutvarkėm visus reikalus pas daktarus – turėjau turėti - ten gi visi popieriai. Išėjus iš kabineto, kaip visada, įsidėjau siuntimus į vokelį, o vokelį į rankinę. Vadinasi tada ją dar turėjau. O po to? Po to štai bandau surasti mašiną šioj baltoj klampynėj. O dieve, o viešpatie, velniop rankinę! Kur Julius? Aš gi jį vedžiau pas gydytoją, gavau visus siuntimus. O Rūta? Ją paėmiau iš darželio. Zirzė ant suolo, kol laukėme prie gydytojos kabineto – ko ji čia turi sėdėti - jai pas gydytoją nereikia. Ji namo nori. Aš irgi noriu namo. Kuo greičiau, tuo geriau. Bet tai... Širdis pramušė smegenis ir išlėkė į žvaigždes: aš ką – pamečiau vaikus! Galvoje balta pūga. Ne, apskritai, kas čia darosi? Aš gal sapnuoju? Man viso šito jau per daug.
Atsimerkiu. Aplinkui balta. Nebesninga. Sėdžiu ant plastikinės kėdės prie balto stalo kambaryje baltomis sienomis. Nors žaliuzės nuleistos, nuo pro tarpus besiskverbiančios saulės turiu prisimerkti. Pamažu apsiprantu – priešais sėdi pusamžis vyras ant stalo padėjęs sunertas rankas. Panašu į ligoninę. O tas – gal daktaras. Taip, vakar man tikrai buvo blogai. Turbūt kažkas, radęs mane pusnyje, iškvietė greitąją. O, ir Brangiausiasis čia. Stovi įsikibęs kėdės, nesėda. Į mane nežiūri. Klausia to gal daktaro:
- Ir kaip ji dabar?
Daktaras paima pieštuką, baksnoja juo į stalą. Turbūt galvoja, ką pasakyti.
Apsidairau, kol visi tyli. Čia ir Julius su Rūta. Bent vaikų nepraganiau. Matyt tik šiaip galva susvaigo ir atsijungiau. Stovi atsirėmę į palangę. Bet ar reikėjo juos čia dabar vesti. Kam vaikus gąsdinti.
- Na... Ji prabudo. Manau, galime savaitgaliui išleisti namo.
- Tai yra vilties ją sugrąžinti? – kalbasi jiedu lyg manęs nebūtų. Tikrai nereikia paklausti manęs, kaip aš jaučiuosi?
- Normaliai, aš jaučiuosi normaliai, – įsiterpiu į pokalbį. Juk vis tik čia apie mane. – O kas man? Kas po savaitgalio? Ar mano rankinė atsirado? Dokumentai, telefonas - vietoj?
Brangiausiasis trumpam žvilgteli į mane, bet tuoj vėl nusuka akis į daktarą. Kažkoks pavargęs. Turbūt nemiegojo visą naktį – ne kasdien gi man ligoninės prireikia. Tik ko jie čia taip išsirengę kaip vasarą. Pridrėbė to sniego vakar tiek, kad... O jie – trumpa apranga. Pala, gal vis tik ne vakar aš čia patekau?
- Ką ji prisimena? – klausia daktaro.
- Kas man? – dabar jau mane apėmė nerimas. Iš tikrųjų, kas čia darosi? Kiek aš jau čia – savaitę, o gal dvi. Žiūriu į Brangiausiąjį. O jis į daktarą.
- Ji puikiai žino viską, kas buvo iki tos dienos. O po to – nieko. Jai visa tai nutiko vakar, – aiškina jam daktaras. Mano žandikaulis lėtai leidžiasi žemyn. Žiūriu į vaikus. Julius neatitraukia žvilgsnio nuo telefono, ausys užkimštos ausinėmis – jis čia nedalyvauja. O Rūta... galva nuskusta, nagai juodi. Rūta įdėmiai klausosi, kas čia kalbama. Šiaip jau visa moteriškė. Bet gi (na gerai, prieš savaitę) paėmiau ją iš darželio. Ne, Rūta tikrai ne darželinukė...
- Na tai galite vykti, pabandykite, pažiūrėkite, kaip seksis namų aplinkoje. Šį savaitgalį aš budėsiu – galite bet kada skambinti.