Viktorijos vėlės

Sendaikčių krautuvėlėje ginčijasi dvi jaunos moterys.
  -Vika prašau, man reikia tos dėžutės.
  -Negaliu, tėtis su mama paliko ją man.
  -Juk tau paliko visą sendaikčių krautuvėlę, o man nieko. Kaip man pragyventi.
  -Regina, juk tu žinai mano situaciją, man jos reikia labiau.
  -Kokia tu egoistė sese, tau net visko yra per mažai.
Regina apsisuka ir eina laukan.

Viktorija bėga link sesės, bet krautuvėlės durys užsidaro:
  - Aš atsiprašau, nepyk…
Mergina eidama atgal praeina pro nuo jos užsisukusį jaunuolį ir pajaučia silpnumą, spėja tik atsisukti ir ištarti:
  - Ką…

Viktorija svyra į šoną lyg krisdama, bet kol jaunuolis atsisuka, ji vėl išsitiesia priešais jį, lyg svirduliuojanti mumija. Jaunuolis įtartinai žiūrėdamas pasisveikina:
Sveiki…

Mergina, šaltu veidu, suraukta kaktą, kiek primerktomis ir užverstomis akimis, grubiai atšauna vyrišku, tik suplonintu balsu:
  - Parduotuvė užsidaro…

Jaunuolis nustebęs, žvilgtelėdamas į laikrodį, nedrąsiai išlemena:
  - Bet…, Kad…, Dar…

Mergina lėtai pakelia ištiestą ranką ir rodomuoju pirštu nukreipia į duris ir tikru vyrišku balsu užriaumoja: 
  - Nešdinkis pasakiau, -

Jaunuolis šoko būsenoje traukiasi atbulas viską kliudydamas ir numesdamas įvairius daiktus žemėn. O kai apsisuka sprukti pro duris, mergina akimirką susvyrą lyg kristų, bet vėl išsitiesia, pasigirsta švelnus pagyvenusios moters balsas:
  -  Atleiskite…

Dabar merginos veidas su dirbtine šypsena, bet vis dar primerktomis į viršų užverstomis akimis:
  - Aš jūsų ne iškart atpažinau, aš jus vakar mačiau, dairėtės vidun pro vitrinos langus.

Jaunuolis stabtelėjo lyg suparalyžiuotas, atgal pasuko tik galvą vis dar ruošdamasis sprukti:
  - Na, taip, aš dar vakar, norėjau užeiti, bet… nespėjau.

(Kol jaunuolis kalba, vaizduojama epizodas, kaip mergina pamačiusi jaunuolį žiopsantį pro langus ir einantį link durų, su išgąsčių skuba ir jam prieš nosį apverčia lentelę „UŽDARYTA“)

Mergina:
  - Ateikite prašau rytoj, šiandien esu labai pavargusi, jaučiuosi, kaip nesava.

Jaunuolis nedrąsiai linktelėjo galvą ir nieko netaręs spruko pro duris.

Mergina alpsta ir susileidžia ant grindų, lieka tik ore kabantys du spinduliai.

Vyriškas balsas:
Ko tu amžiais kišiesi ir pertraukinėji mane, jau seniai būčiau išvaręs tą vaikigalį…
Moteriškas balsas:
Sutinku, bet kaip visada, esi neišauklėtas, netašytas storžievis. Juk išprašyti galima ir mandagiai… Negerai taip užsipulti klientų.
Vyriškas balsas:
Aš tik norėjau, kad jis kuo greičiau išeitų ir nebekankintų mūsų mergaitės…

Viktorija atsipeikėjusi ir supykusi nutraukia artimųjų kivirčą:
Gal liausitės pagaliau, nebegaliu klausytis jūsų amžinų barnių, noriu pati tvarkytis savo gyvenimą ir… ir palikite ramybėj.

Vėlės sulenda į dėžutę. Viktorija nusiramina, su pagarba ir pedantiškai dėžutę padeda į altoriaus spintelę, užtraukia užuolaidėlę, uždaro dureles.

Kitos dienos rytą mergina aptinka tuščią altorių. Ji stovi pilnomis panikos akimis, isteriškai po visą krautuvėlę pradeda paiešką, vis murmėdama, dejuodama, kviečia vėles:
Mama… tėti… Kur jūs?

Netrukus sustoja ir ant kaktos užsidėjusi atbulą ranką, vartydama akis svyra į šoną lyg kristu, bet vėl išsitiesia ir prisimerkusi apsidairo į šalis. Tyla, bando dar kartą, tik jau su aikčiojimu:
  - Aaa....

Vėl išsitiesia ir vėl niekas nepasikeitė. Tada nieko nedarydama, gailestingai šūkteli:
  - Aš alpstu... - tyla, - Aš atsiprašau…

Mergina baigusi savo vaidybą, vėl supanikuoja, vaikšto pirmyn atgal vis murmėdama:
  - Kaip aš dabar, kaip aš be jų, kur jie dingo? Čia tas šmikis… velnias, nepamenu, kaip atrodė.

Sustoja:
Sesė, man gali padėti tik sesė. Aš tave rasiu niekšeli.

Piktdžiugiškai ištaria Viktorija ir puola prie durų, bet prie jų sustingsta. Viktorija išpūtusi akis dairosi į šonus pro durų langą ir nedrįsta jų atidaryti. Kiek pasilaužiusi, su baime, lėtai praveria duris ir išlenda pro mažą plyšelį kojom į priekį laukan ir vėl sustingsta.
Lėtai apsidairo į šonus ir kiek tolėliau pamato link jos artėjančią garsiai komunikuojančių sporto aistruolių kompaniją. Mergina dar labiau išsigąsta, užsidengia delnu nosį ir pasileidžia nuo jų bėgti.

Netrukus, kitoje gatvės pusėje ji pamato, ta pačia kryptimi, bėgantį bėgiką. Vėjas pūsteli medžio lapus į jos pusę. Viktorijai jau verčiasi akys, pradeda šlubčioti ir...

... ir tarp jų įsiterpia puškuodamas ir riaumodamas šiukšlių sunkvežimis po savęs palikdamas ore juodų dūmų debesis.
Merginą, tai atgaivina ir ji pradeda bėgti paskui sunkvežimį užrietusi savo nosytę į priekį uostydama dūmus ir visą jo vežama turinį.

Sunkvežimis pasuka į šoną, Viktorija kiek pabėgusi iš paskos susipranta, kad jai ne pakeliui ir apsisukusi aplink save pasileidžia bėgti kitą kryptimi per šalia esantį žuvies turgų. Tik kažkas jai pasimaišo ir ji krenta ant prekystalio tiesiai į žuvų krūvą. Atsiprašinėdama atsikelia, visa aplipusi žvynais ir sprunka toliau.

Pagaliau pribėga namą su reklamos lenta „BŪRĖJA“, mergina pavargusi, bet su džiugesiu:
Šakės tau niekšelį, dabar iškasim tave iš po žemių!

Viduje sutinka sesę Reginą, o ši pamačiusi Viktoriją išsigąsta ir žiaukčiodama vos išlemena:
  - Iš kur čia ta smarvė? Gana, reiks kraustytis, kuo toliau nuo to turgaus.

Viktorija vos atgaudama kvapą:
Sese, dingo tėtis su mama, prašau padėk surasti tą tipą, jis vakar buvo krautuvėlėje…

Regina be panikos praveria savo darbo kabineto duris ir Viktorija pamato prie apvalaus stalo aplink sėdinčius užsimerkusius žmones, vidurį stalo dėžutė iš kurios spinduliuoja šviesa.

Regina paaiškina:
  - Manai mes vienintelės gedim savo artimųjų. Šiems žmonėms taip pat jų reikia, o tėtis ir mama padeda jiems susisiekti su jų artimaisiais.
Supanikavusi Viktorija, net pamiršo ko taip skuodė:
  - Ne sese, mes negedim savo artimųjų, mes net nespėjome pajausti, kad jų nėra, nes jie visada buvo šalia mūsų, nors nesuprantu, kaip taip įmanoma. Mes taip prisirišom prie jų, kad nepastebėjome, kaip juos išnaudojame. Dėl mūsų patogumo ir gerovės jie negali išeiti. Prašau sese, juos reikia paleisti, jiems reikia ramybės.

  - Aš negaliu jų atsisakyti. Kaip mes be jų gyvensime? - pareiškė Regina.

  - Žinau, man taip pat bus sunku gyventi, be jų pagalbos, bet mūsų mintyse jie visada bus šalia, svarbiausia juk atminti širdyje ir maldoje.

Merginos stovi tyloje žiūrėdamos viena į kitą. Regina pasižiūri į dėžutę ir iš jos po visą kambarį pasklinda šviesa, atsiranda daug spalvotų mažų švieselių, sūkuriuojant pakyla į viršų ir su vėjo gūsiu pranyksta. Merginos su ašaromis apsikabina.

Raukydamasi Regina pareiškia:
Gal tu jau eik, nes nuo tavęs taip trenkia, kad šią nuostabią akimirką mane tuoj supykins.

Susimąsčiusi ir žiūrėdama į jūrą Viktorija eina pro žuvies turgų, netikėtai atsitrenkia į tą patį jaunuolį iš nugaros, kuris buvo jos krautuvėlėje. Jaunuolis atsisuka ir merginai pradeda linkti kojos, verčiasi akys… Jaunuolis ją pagauna ir laikydamas savo glėbyje paklausia:
  - Kas jums? Labai atsiprašau, kad išgąsdinau.

Viktorija pramerkia akis ir iš nuostabos pažvelgia į jį, po to į šalia esančią žuvų krūvą:
  - Ne ne, rodos viskas gerai.
  - Jūs ne kaip atrodote, aš galėčiau jus palydėti namo, - pasiūlo jaunuolis.
  - Mielai, tik ko gero iš šios vietos niekur negaliu trauktis, - susivokusi Viktorija, kad žuvies kvapas neleido jai nualpti.
  - O jeigu šitaip, - pasiūlo jaunuolis ir merginai ant kaklo užkabina vytintų stintų girliandą.