Šizo Reks. Epizodas 5 (pilnas)

Šizo Reks. Epizodas 5. Skyrius 25. Susitikimas

STANIS (tyloje; sau): „Tai tas pats jausmas, kurį pajaučiau gatvėje prie gamyklos… (Žvilgsnis į ŠIZO, kurio kūnas mirguliuoja; užmerkia akis, pateliūškuoja puoduką, gurkšteli.) Jis ten buvo. (Nukreipia akis į šoną.) Taigi, jis – sustiprintojas…? Kodėl jis nieko nedaro? Ar jis tik stebi mane…? (Šešėlis krenta ant ŠIZO veido.) Neatrodo, visgi, kad jis čia manęs nužudyti… Kas, velniai rautų, jis per vienas? ”
KARLI (padėdama dar vieną puoduką ant stalviršio): Prašom, baro sąskaita. Ar ketinate sėdėti taip tyliai amžinai? (Atplėšdama cigarečių pakelį; pasisukdama į ŠIZO.) Mūsų akiniuotasis draugai, atrodo, pasiryžęs daryti tą patį… Taip blogai, tarsi būčiau čia viena.
STANIS: … Gerai sakote. Taigi… Ar turite šeimą?
KARLI (ištraukdama cigaretę): Ką? (Dėdama į burną, prisidegdama.) Ak… Taip, turiu. Savo tėvus ir brolį…
STANIS: Ir jūs gyvenate kartu?
KARLI (iškvėpdama dūmus): Taip, municipaliniuose apartamentuose. Mes keturiese apleistame bute, su dviem miegamaisiais, valgomuoju ir virtuve. Gan ankštoka, todėl mama vis sako man, kad susirasčiau vyrą ir išsikraustyčiau.
STANIS: Ak… Turbūt sunku.
KARLI: Ne, nelabai. Aš myliu savo šeimą. Ypač savo mažylį broliuką. Jis lanko vidurinę. Jis mano, kad man reikia šiek tiek erdvės… Todėl dažnai palieka kambarį man vienai ir mokosi laiptinėje. O aš atnešu šiek tiek pinigų namams ir padedu rūpintis šeimos buitimi. Galima sakyti, kad, dabar, man gan patinka mano gyvenimas. (Pauzė.) Bet, karts nuo karto, mane jis išvargina. Tiesiog taip nutinka. Praeitą savaitę, vienas iš mano kaimynų mirė. Jo žmona nudūrė jį… Jis buvo gan malonus, kai neprisilakdavo kaip šuo… Bet, koks skirtumas. Nenorėjau prabilti apie jo mirtį. Kai buvau jauna, žaisdavau su juo. Vis dar pamenu vieną įvykį… Mes iškėlėme pikniką. Tiesiog susiradom pastatą ir įėjom į jį. Buvo tamsiau už juodžiausią dervą… Oras šaldė iki kaulų smegenų. Ir saulė švietė per rožinį langą. Visos skirtingos vitražo spalvos… Buvo gražu. Nežinau, kiek laiko ten stovėjau, maudydamasi šviesoje. Tuomet supratau, kad esu viena. Visi kiti dingo… Ir kas, po to, man nutiko, nepamenu. Nepamenu nieko, tik šviesą. Kartais pasmalsauju, ar tai nebuvo tik sapnas. Galbūt aš pamačiau tai paveikslėlyje ir sumaišiau su realiu gyvenimu… (STANFORDAS išsitraukia cigaretę, prisidega. Tyla.) Įdomu, kodėl pagalvojau apie tai… Jis dabar negyvas… Nors nesvarbu… Turbūt.
STANIS: Užjaučiu.
KARLI: Gal būtų geriau… Jeigu tai būtų buvęs sapnas, jeigu tas langas nebūtų buvęs tikras. Galų gale… (Melancholiškai šypteli.) Realybė mūsų niekada nepatenkina, ar ne? Kai sapnas tampa tikrove, jis sugadinamas. Todėl sapnai turėtų likti sapnais… Ar taip nemanote?
STANIS (pakelia nuleistą galvą): … Tikriausiai… Taip geriausia…
KARLI: Ei… Tai jūsų pirmas apsilankymas čia… Ar ne? Jaučiuosi taip, tarsi… Jau esu su jumis kalbėjusi. (Pasirėmusi smakrą ranka, alkūnė ant prekystalio.) Įdomu, kodėl--
ŠIZO pakyla. STANFORDAS pažiūri į jį. ŠIZO sumoka.
KARLI: Jau išeinate? Troškinys beveik baigtas…
ŠIZO: Manęs laukia… Šioks toks darbas. Man ilgiau nebereikia laukti… Suprantate? Na, turbūt nesuprantate.
KARLI (pakeldama puodo dangtį; sutrikusi): N-na… Geriausios kloties jūsų darbui…
ŠIZO sportbačiai, praeidami pro STANFORDĄ, aidi per grindinį.
Girdisi kaitinamo troškinio burbuliavimas.
STANIS: Turėčiau keliauti ir aš.
KARLI: Ką? Kodėl!? Turbūt juokaujate, ar ne?
STANIS: Turiu kai ką nuveikti.
KARLI: Argi neketinote susitikti su kažkuo čia?
STANIS (sumokėdamas monetomis): Tikrai taip.
KARLI: ...? Nesuprantu. (STANFORDAS atsuka nugarą.) Užeikite vėl!
STANIS: Ak, taip. Vienas mano draugų kartą yra pasakęs…
KARLI: Ką?
STANIS (pažvelgia vešliaplaukei į veidą): Gera… būti gyvam. Džiaugiuosi, kad susitikome. Viso geriausio.
STANFORDAS, užtrenkdamas duris, palieka KARLI vieną.

STANFORDAS lauke, eina iš „Kapitono Planetos“ baro, kol pučia ir drimba storas sniegas.
STANIS (sustodamas po lempa, pastebėdamas ŠIZO): Štai ir tu... (ŠIZO stovi po kita lempa, tyli.) Nieko nedarei gatvėje prie gamyklos ir nieko nedarei dabar... Nors ir galėjai mane lengvai pašalinti.
ŠIZO: Nedariau, nes negalėjau. Draugas, su kuriuo kalbuosi, dingo. Norėjau pašnekėti su tavimi... Bet buvai pasimetęs ir nežinojai, ką daryti. Ir, taigi, nežinojau... Ką daryti, ir aš. Bet dabar tu apsisprendei, ko nori. Tavo suglumimas dingo, pakalbėjus su Karli.
STANIS: Ką bandai pasakyti? Neketinu mirti. Ir tai įrodydamas... Pričiupsiu tave prieš tau pričiumpant mane. Tiesiog... Neturiu daug pasitikėjimo, kad laimėsiu. Bet, net ir tada... Pabandysiu.
ŠIZO: ... Nesuprantu tavęs.
STANIS: ... Turbūt, ne. Tau kažko stinga, todėl nesuprasi. Anksčiau... Buvau, kaip tu. (Susikišdamas rankas į kišenes, užsimerkdamas, nusišypsodamas, išpūsdamas karštą orą į nakties šaltį.) Turi... Rasti tą kažką, manau. Na, tuomet... (Pažiūri į juodą dangų; sau.) „Turbūt... Laikas, Vili... “
STANFORDAS traukia ginklą iš striukės kišenės.
ŠIZO figūra migloje, tarsi grobuonies kamufliaže, taip pat kelia šautuvą.
Abu nusitaikę vienas į kitą.
BANG-BANG.
BANG.

DŽO (nustebęs): Šūviai...
MOKINUKĖS TĖVAS: Mikita!!
MOKINUKĖ: Tėveli!!
MOKINUKĖS TĖVAS (trims PRIEKABIAUTOJAMS braukiant ašaras, snarglius ir seiles): Viskas gerai… Tiesiog džiaugiuosi, kad esi sveika…
DŽO (žvelgdamas į tolį): Šizo…
MOKINUKĖ: Atsiprašau! Atsiprašau!

***

Šizo Reks. Epizodas 5. Skyrius 26. Suvedant sąskaitas

BANG.
Sušvinta ginklo vamzdis.
KARLI (bare, su cigarete burnoje, atsisuka): Šūviai… (Maišydama samčiu troškinio puodą.) Gali būti pavojinga… Bet aš jau pripratus prie to.

STANFORDAS, pakirstas kulkos, su raudonu plėmu iš striukės nugaros.
ŠIZO, rimtu veidu, keliomis snaigėmis ant akinių lęšių.
STANFORDAS, krisdamas, mato saulės nutviekstą vitražą.
ŠIZO (prieina prie STANFORDO negyvo kūno: viena žaizda, tiesiai į širdį): Mes nebaigėme pokalbio… Ką pasakojai mane neramina. Ko man ieškoti? Tark žodį. Ką? Ką pasakei? Negirdžiu tavęs. (STANFORDAS, ant sniego, spoksodamas į dangų.) Telefonas vėl skamba. Girdi ir tu, ar ne? Aš…
DŽO (pasirodydamas už ŠIZO): Šizo… (ŠIZO atsisuka.) Jis… Miręs. Šizo. Nušovei jį, ar ne?
ŠIZO: Aš…?
Suskamba telefonas. Byp-byp-byp.
TENDERIS ištraukia mobilųjį, atlenkia, tikrina.
KARLI: SMS: „Ateik pas mane-- Man nuobodu... (ToT) Lauksiu! (*^_^*) “
TENDERIS, nustebęs, pažvelgia į ŠIZO, po to – į STANFORDO lavoną, kraujo baloje ant balto sniego.

MECHANINIS LAIKRODIS: 00: 04.
Tik-tik-tik-tik-tik-tik-tik-tik-tik.
ŠIZO, be akinių, guli ant šono lovoje.
Tiksėjimas sustoja.
ŠIZO (atsimerkia, atsisėda, paima laikrodį): Ar baterijos nusėdo… O gal laikas sustojo…?
ŠIZO užsideda akinius, išeina iš kambario, į koridoriuką, tuomet – į virtuvę, kur kėdėje sėdi mieganti BAMBI, su obuoliu ir peiliu rankose.
ŠIZO suima į delną BAMBI smakrą, prikišdamas veidą prie merginos veido, tarsi ketindamas pabučiuoti.
BAMBI (atmerkdama akis, mieguistai): Mmm? Yyk! (Atšoka atgal.) K-ką darai, Šizo?
ŠIZO: Nieko. Tiesiog norėjau patikrinti, ar vis dar kvėpuoji.
BAMBI: Nesu tokia kvaila, kad nustočiau kvėpavusi! Aš – gyva!
ŠIZO: Taigi, kas nors miršta… Jeigu jam sustoja laikas…?
BAMBI: Na… Turbūt?
MECHANINIS LAIKRODIS: 00: 10.
Tik-tik-tik-tik-tik-tik.
ŠIZO (sėsdamas prie virtuvės stalo): Aišku.
BAMBI: ... Nori obuolio?
ŠIZO: Neverčiau nieko ant jo. Pasitikrinau, pirmiausia, su juo. Todėl ir pasirūpinau viskuo...
BAMBI (peiliu lupdama obuolio žievelę): Kalbi apie darbą?
ŠIZO: Bet jis nesuprato. Ir norėčiau sužinoti, kodėl. Ir mano draugas... Nepateikia atsakymų.
BAMBI (peiliu pagrasydama): Ei! Čia neturi draugų!
ŠIZO: Na, tuomet. Galbūt tu gali atsakyti. (Atsistoja.) Nagi. Duok man atsakymą. (Sugriebia BAMBI už rankos.) Noriu žinoti. Ei… Tu žinai, ar ne?
BAMBI: Ką? Šizo! Baik!! (BAMBI įkerta peiliu į ŠIZO dilbį.) Ak! (ŠIZO ramiai patikrina žaizdą, rubiniškai išsitepusią baltų marškinių rankovę.)
MECHANINIS LAIKRODIS: 00: 20.
Tik-tik-tik-tik-tik-tik-tik.
BAMBI (papūtusi lūpytes): … Šizo? Ar tau viskas gerai? (ŠIZO išeina.) Ei… Šizo…?

Tamsūs dangoraižių siluetai naktyje. Pučia vėjas.
ŠIZO (sėdėdamas spintoje vidury gatvės): Man… Man reikia sužinoti daugiau, prieš suprantant tai. (Kreipiasi į beveidę STANFORDO figūrą.) Ar ne? Kodėl nieko nesakai? Argi neturi kažko, apie ką norėtum pakalbėti? Argi neturi kažko, ko norėtum paklausti? Pasišnekučiuokim truputį. Ar nepadėtum man? Pagalvok kas būtų, jeigu atsidurtum mano vėžiose. Aš greitai susidraugauju su kitais žmonėmis. Mes, taip pat, galėtume būti puikūs bičiuliai. Visąlaik aš taip. Bet dabar mane kai kas neramina. (Tyla. ŠIZO prideda laikroduką ant riešo prie ausies.) Ei… Mano laikrodis sustojo, ar ne? Negaliu… Negaliu suprasti, ką nori pasakyti. Ar taip… Taip? Nekalbi, nes negali kalbėti. Ir nieko nemąstai, nieko nedarai. (ŠIZO kūną apsemia pilkšvas vanduo iš plieno.) Todėl… Negali būti man draugas. (Purpurinė šautinė žaizda STANFORDO krūtinėje.) Laikas sustojo… Nes esi miręs.

***

Šizo Reks. Epizodas 5. Skyrius 27. Vidinis auditas

Plunksna tarp nykščio ir smiliaus. TENDERIS giliai iškvepia.
DŽOZEFAS (stovintis su BRODŽIU už TENDERIO): Uh, Džo? Manau, kad laikas pradėti…

PROTESTUOTOJAI (ant kelių): Visi~ Mes~ Esame gyvi~ Ir mes laimingi~ Kad tokie esame~ Visi~ Mes~
Ant vėliavos: „Protestas prieš prevencines priemones prieš kačių gripą: Katės yra mūsų draugai!! ”
Riaušių policininkai ir keli vyrai su dujokaukėmis.
POLICININKAS NR. 1: Jūs nelegaliai užimate šią viešąją erdvę. Palikite šia zoną, tuoj pat. Jūsų katės bus apdorotos Sveikatingumo ir Sanitarizacijos Departamento.
REPORTERĖ: Sustiprinant naują įstatymą, autoritetai numojo ranka į tai, kas nutiks šiems vargšams gyvūnėliams...
POLICININKAS NR. 2 (per garsiakalbį): Išvaikykite juos! Grupė A, iš dešinės! Grupė B, iš kairės! Pirmyn!!
PROTESTUOTOJAI (vis dar klūpintys, apsupami riaušės policininkų): Kas dėl varlių!? Kas dėl žiogų!? Kas dėl ančių!?
Vyras su dujokauke deda katiną į dėžę.
PROTESTUOTOJAI: Visi mes~ Visi mes~ Esame gyvi~ Ir mes draugai~

DŽO: Na, Sere. Ar perskaitėte laišką, kurį atsiunčiau.
AUDITORIUS (čiulpiamas saldainis rankoje; supasi kėdėje): Taip. Perskaičiau.
Tyla. Sekretorė, akiniuota ir su plaukų kuoduku, tarškina klaviatūrą.
DŽO: Ir jūs reprezentuojate Sustiprintojų Asociacijos Tyrimų Teismą?
AUDITORIUS (lyžtelėdamas saldainį): Tataigi.
DŽO: Na, Sere, jeigu perskaitėte, turėtumėte žinoti, kodėl aš čia...
AUDITORIUS: Ką?
DŽO: Na... Sneikas savavališkai pažeidė Sustiprinimo Aktą... Ir, šiuo atveju, politika, kurią mano ofisas vykdė...
AUDITORIUS: Ar jums atrodo, kad man rūpi?! Klausyk ir klausyk atidžiai, vaikinuk. Problema tame, jog nieko neišmanantys tauzylos, kaip tu, bando siūbuoti valtį. Jūsų ofisas jau atsiuntė man išsamų pasiaiškinimą dėl visos bylos. Ar manote, kad esu kažkoks prakeiktas pokalbių laidos vedėjas, čia tam, jog klausyčiausi jūsų dejonių?! (Besdamas pirštu.) Turėkit tai omenyje! Neduokite man tolesnių priežasčių jus pažymėti!

BOSAS: Anksčiau šiandieną… Gavau skambutį. (Žiūri pro langą.) Iš Galaktikos Sustiprintojų Asociacijos Tyrimų Teismo. Žmogus buvo įsiutęs. Džo. Jeigu veiksi vienas... Teismas tavęs neklausys. Taip vykdomi reikalai.
DŽO: Kodėl čia kalčiausias aš? Tai neturi nieko bendro su tikrąją problema.
BOSAS: Džo. Tu nieko nesupranti. Sustiprinimo Aktas nebuvo parašytas tau. Jeigu Teismas būtų atsakęs į tavo tiesioginę apeliaciją... Būtum nugarmėjęs į bedugnę kartu su Sneiku. Reikia viską atlikti tinkamais kanalais. Mes visi būsime pavojuje, jeigu jie priims tai bloguoju. Tikroji problema ta... Kad esi savanaudis. (BOSAS prisėda. TENDERIS paniuręs.) ... Turi siaurą pasaulio matymo ratą. ... Ak, taip. Ar sutiktum dirbti be Sneiko? Mes vis dar galime jį panaudoti, bet jis kelia daugybę problemų.
DŽO: Nesvarbu. Neketinu nuo to slėptis... Ar bėgti.
BOSAS: Na, nesuprask manęs klaidingai. Tai – įsakymas.
DŽO: Bose. Galiu kai ko jūsų paklausti?
BOSAS: Ko?
DŽO: Jeigu būčiau pasiskundęs jums... Ar būtumėte pranešę apie tai Tyrimų Teismui? (BOSAS, sunėręs pirštus, su alkūnėmis ant stalo, tyli.) Tikriausiai ne, ką?

Ženklas: „Sustiprintojų interviu kambarys“.
TENDERIS (prie stalo skaito iš lapo, šalia sėdi ANDŽELIKA): Na, gerai.
ANDŽELIKA: Kitas!
ŽALIAKOSTIUMIS (įbėga, sėdasi, pradeda berti žodžius): Mano mėgstamiausia veikla yra kompiuteriniai žaidimai. Ir man labai patinka Klodas Monė!
DŽO (pavargęs): Ak… Tikrai.
ANDŽELIKA: Klodas… Kas?
ŽALIAKOSTIUMIS (su rankomis ant šlaunų): Specializuojuosi pasaulinių karų istorijoje. Ir mano mėgstamiausia sekso pozicija yra--
ANDŽELIKA: Gerai, gerai. Ar galite pakviesti mums kitą žmogų?

Peleninė, pilna nuorūkų.
DŽO (nuleista galva, trindamas akis): Kiek dar jų liko...?
ANDŽELIKA: Mes baigiame popietei. Kažkas kitas pakeis mus po šito...
DŽO: Kodėl aš čia įstrigęs? Turėčiau būti pirmutinėse linijose.
ANDŽELIKA (atsistodama, su popieriais vienoje rankoje, kitos rankos pirštais pasiremdama į stalą): Tiesą sakant, taip pasiūlė Bosas. Tu, taip pat, apmokysi naujokus.
DŽO: A? Kodėl aš?
ANDŽELIKA (nueidama): Šalčiau... Bus puiki proga vėl išmokti, kaip bendrauti su žmonėmis.
DŽO (sau): „Andželika... Tikras pokštas, kad taip sako ji... “
ANDŽELIKA (šyptelėdama): Be tavęs, turime tik Sneiką ir Šizo... Ar leistum kažkam iš jų kuruoti naujokus? Būtų pakartojimas to, kai atvykai pirmą kartą.
DŽO: Ak... Na... Tai nebūtų gerai...
ANDŽELIKA: Na, viso ko geriausio. Priimsime du, taip sakant, naujaskūrius kitą savaitę. (Užtrenkia duris.)
DŽO (ištiesdamas ranką): Palauk-- (TENDERIS lieka vienas kambaryje prie stalo.) Šūdas.

TENDERIS palieka ofiso pastatą, perbraukia traukinio kortelę, prasilenkia naktyje su kaukėtais pareigūnais, pasiekia savo namus.
BRIGITA (iš pastato girdisi lauke): Neeeee!!
DŽO MOTINA: Tvardykis, mieloji.
DŽO TĖVAS: Atidaryk duris, Brigita!
Pareigūnas ir kaukėtas pareigūnas („Ak, sveiki. “) pasisveikina su TENDERIU prieangyje.
DŽO: Kas dedasi?
PAREIGŪNAS: Mes iš Sveikatingumo ir Sanitarizacijos Departamento.
BRIGITA: Neeeee!!
PAREIGŪNAS: Atėjome pasiimti jūsų katiną...
BRIGITA: Nekenčiu tavęs, tėveli!! Nekenčiu tavęs, mamyte!!
DŽO TĖVAS (atsisukdamas): Ak, Džo. Grįžai.
DŽO MOTINA: Atidaryk, Brigita.
DŽO TĖVAS (TENDERIUI): Pagelbėk mums.
BRIGITA (apsiglėbusi miauksintį katiną, kambario kampe): Vaaahh--
DŽO TĖVAS: Brigita užsidarė viduje su katinu.
DŽO MOTINA: Atidaryk duris, brangioji. Žmonės gali mirti nuo kačių gripo. Suprantame, kaip jautiesi, bet nėra jokio kito pasirinkimo.
DŽO (vidury laiptų, vedančių į antrą aukštą): Brigita...
BRIGITA (ašarodama): Nedarytumėte taip, jeigu žinotumėte, kaip jaučiuosi! Kodėl jums reikia nužudyti jį? Argi Simba ne mūsų šeimos dalis?! Argi jo gyvybė nėra svarbi? Man nerūpi įstatymas ar gripas! Tik noriu apsaugoti savo vargšą Simbą!

Galiniame kieme: klūpi besimeldžianti BRIGITA, už jos stovi TENDERIS.
DŽO: … Kiek laiko ketini verkti dėl to, Brige? Užjaučiu dėl Simbos, bet neturėjome jokio kito pasirinkimo.
BRIGITA: Manai, kad aš kvaila, ar ne, broliuk? Žinau bent tiek. Negalėjau nieko padaryti, kad išgelbėčiau Simbą… Bet, bet… Gailiuosi Simbos… Ir, ir, ir, ir… Negalėjau nieko padaryti… (Rauda, valosi ašaras.) Tai baisiausia… Nors ir žinojau, kad viskas perniek… Tai viskas, ką galėjau duoti Simbai… Aš… Tai viskas…
DŽO: Ak… Na. Niekas nevadina tavęs kvaila, Brige. Manau, kad visi norėjom paties geriausio… (Prisėda šalia klūpinčios BRIGITOS.) Tiesiog… Sudėtinga… Nė vienas iš mūsų nieko negalėjome padaryti.

TENDERIS žingsniuoja tarp žmonių Niujorko gatve.
PYTERIS (ant pakilos su gitara, tiesiog kriokia): Kiekvieną kartą~ Kai pamąstau apie tave~ Įsimyliu vėl tave~ Tu – mano širdy~
AGITUOTOJA (prieina prie besiklausančio TENDERIO): Ar paaukosite, Sere? (Su dėžute rankose.) Mes renkame lėšas tiems, kurie buvo atsitiktinai nukentėję nuo Sustiprinimo Akto. Vyriausybė jiems niekaip nepadėjo.
DŽO (sužvairuodamas į dainininką): Ak… Kas jis toks?
AGITUOTOJA (sužvairuoja, taip pat): Jo mergina buvo nužudyta sustiprintojo…
PYTERIS: Laikas neužgydo visų žaizdų!! ~
AGITUOTOJA: Jis pardavinėja savo muzikos diskus lėšų rinkimui. (DŽO, susimąstęs.) Um... Ar kažkas ne taip?
DŽO (muzika nutyla, PYTERIS verkia, minia ploja): Ak... Ne. (TENDERIS įmeta banknotą į dėžes skylutę.)
AGITUOTOJA: Labai jums ačiū. (TENDERIS pradeda eiti šalin.) Ak! Vieną akimirką, Sere!
DŽO (atsisuka): Ko?
AGITUOTOJA: Na, matote… Duodame tai visiems paaukojusiems. (Ištraukia iš kišenės.) Tai – baltoji plunksna. Prašom.

Plunksna tarp nykščio ir smiliaus. TENDERIS giliai iškvepia.
DŽOZEFAS (stovintis su BRODŽIU už TENDERIO): Uh, Džo? Manau, kad laikas pradėti…
DŽO: Ką?
DŽOZEFAS: Nesakykite „ką? “... (Parodo į laikroduką ant riešo.) Laikas sustiprinimui...
DŽO: Ak, taip... Tiesa. Pasiruoškite.
Visi trys vyrai (tčak-tčak) užtaiso ginklus.
BRODIS: Um... Ar viskas bus gerai?
DŽO: Kas ne taip? Brodi?
BRODIS: Du iš mūsų nauji šiame reikale... Ir... Mūsų laukia du patyrę asmens sargybiniai... Ar mes turime šansų...?
TENDERIS tyli.
DŽOZEFAS: Kodėl taip nerviniesi, brolau?
BRODIS: A-aš netoks neatsakingas, kaip tu, Džozi! Tai – mūsų pirmas kartas!
DŽO (pakiliai): Nesirūpinkit. Mūsų ofisas nestatys jūsų gyvybių į pavojų pirmai užduočiai.
DŽOZEFAS: … Tikriausiai, kad ne.
BRODIS (nervingai): Heh-heh…
DŽO: Netrukus turėtų pasirodyti apsauginiai.
BRODIS: Ką!?
DŽO: Žiūrėkit. Štai ir jie.
Tolumoje pasirodo SUSTIPRINTOJAS EMILIS.
BRODIS: Vaahh!! Jie nudės mus! Ar ne geriau pasislėpti už mašinos!?
DŽO: Per savo pirmą užduotį, jaučiausi taip pat… Atsipalaiduokit. Niekas nepradės šaudyti…
Tolumoje, prisidegdamas cigaretę, taip pat pasirodo SUSTIPRINTOJAS ZOLA.
DŽO (nustebęs): Tas tipas…
BRODIS: Ką mes darysime!? Jie artėja!!
DŽOZEFAS (išsišiepęs): Ar mums šauti pirmiems!? Ei! Ar mums šauti?! Geriau šaukime, prieš jiems nužudant mus--!
TENDERIS tyli.

***

Šizo Reks. Epizodas 5. Skyrius 28. Apmokant naujokus

SUSTIPRINTOJAS ZOLA eina už SUSTIPRINTOJO EMILIO, rūko.
DŽOZEFAS (pasislėpęs su BRODŽIU už mašinos, kreipiasi į TENDERĮ): Ka mums daryti!? Jie eina mūsų link! Ar galiu šauti!?
DŽO: Tas tipas… (Pakreipia žvilgsnį į du naujokus.) Jie gavo tik „B“ iš taiklaus šaudymo testo.
BRODIS: Ha-ha! Aš gavau „B+“!
DŽO: … Aišku… Tegu jie prieina arčiau. Laukite mano signalo.
DŽOZEFAS: Ką?
DŽO: Tuomet šaukite į juos… Tuo pačiu metu.
BRODIS: Ahh…
DŽOZEFAS: Šaunu!
DŽO: Džozefai, nupilk tą priekyje. Brodi, tau lieka tas už jo. Perimsime iniciatyvą… Atidengdami ugnį tik paskutinę minutę… Bet šaukite tik dukart! Ir netaikykite į galvą! Nepataikysite. (SUSTIPRINTOJAS ZOLA ir SUSTIPRINTOJAS EMILIS artėja.) Tik truputį arčiau.
BRODIS: Šūdas! Jie mirga… Tarsi miražas…
SUSTIPRINTOJAS ZOLA (sustodamas): Hmm? Ką, po velnių… Jie daro…?
DŽO (ramiai): Dabar.
BANG-BANG-BANG-BANG-BANG.
SUSTIPRINTOJAS ZOLA ir SUSTIPRINTOJAS EMILIS, pašauti, krenta.
DŽOZEFAS: Pataikiau!
BRODIS: Aš, taip pat! Heh-heh-heh-heh.
SUSTIPRINTOJAS EMILIS (susirietęs): Ahh… Ugh…
SUSTIPRINTOJAS ZOLA (kruvinas): Kas-- Kas nutiko?
DŽO: Gerai padirbėta… Bet, Džozefai… Iššovėte tris kartus. Nepamirškite, kad turite ribotą kulkų skaičių.
DŽOZEFAS: Ak… Gerai.
DŽO (išsitraukia Koltą ir patraukia link sužeistųjų): Tiesiog palaukite čia.
SUSTIPRINTOJAS ZOLA: Jėzau… Ar tai kažkoks pokštas?
DŽO (priėjęs, iškėlęs smakrą): Jūs – pokštas, neatlikdami darbą. Kaip galite vadinti save profesionalais? (SUSTIPRINTOJAS ZOLA, priblokštas.) Vaikštinėdami be rūpesčio pasaulyje… Buvote puikus taikinys.
SUSTIPRINTOJAS ZOLA: K-- Ką jūs sakote? Mes susitarę su jūsų ofisu…
DŽO (tčak, prikišdamas ginklą prie SUSTIPRINTOJO ZOLOS kaktos): Jūs esate apgailėtinas. Niekas jums nebepadės. Neatsibusite tol, kol nebus per vėlu. Man rodos, kad jūs esate tas, kuris ilgai neišgyvens…
SUSTIPRINTOJAS ZOLA: … Uhh… Jūs tas vyrukas, kuris…
DŽO: Na, kągi. (Tčak.) Tai – liepto galas.
SUSTIPRINTOJAS ZOLA: P-- Palaukite! (Iškeldamas rankas į viršų.) Pasiduodu! Pagal Sustiprintojų Aktą… Asmens sargybiniai, kurie pasiduoda, turi laikytis sustiprintojo instrukcijų! Kai sargybiniai išreiškė savo pasidavimo ketinimą aiškų, jie turi nebebūti laikomi priešais! (TENDERIS tyli.) Heh-heh… Heh. Skyrius 38, ar ne?
DŽO: Atleiskite. Ar kažką sakėte…
SUSTIPRINTOJAS ZOLA: Palauki--
BANG.
Iš tolėliau, nustebę DŽOZEFO ir BRODŽIO veidai.
Ginklo vamzdis rūksta.
Kulka lekia pro šalį, kliudydama ir prakirsdama SUSTIPRINTOJO ZOLOS žandą.
DŽO (nuleisdamas Koltą): Atsipalaiduokite. Prašoviau.
SUSTIPRINTOJAS ZOLA (su snargliu iš nosies, suprakaitavęs): K-- Kaip klinu iš jūsų pusės. (Krenta kniūpsčias.)
DŽO (dėdamas šautuvą į dėklą): Sargybiniai pasidavė. Paimkite jų ginklus ir iškvieskite procesavimo komandą. (Nusisukdamas.) Jūs – padugnės.

DŽO (kreipiasi į naujokus): Būsiu smaigalys. Jūs abu saugokite priekį ir užnugarį. Įsiminėte žemėlapį, ar ne?
DŽOZEFAS: Mums viskas bus gerai! Visgi, norėčiau ir aš būti smaigaly--
DŽO: Tai jūsų pirmas kartas. Apsipraskite su darbo atmosfera. (Nueidamas.) Na, neužilgo susimatysime...
BRODIS: Jis gana susitvardęs.
DŽOZEFAS: Na, jis darė tai daug kartų prieš tai. Jis vienas tų ramiųjų tipų. Norėčiau vieną dieną būti, kaip jis.

DŽO (moteriškei, kuri degina kieme laužą): Ar tai Forestų rezidencija?
DŽIMIO MOČIUTĖ (atsisukdama nuo liepsnojančios katės dėžutės): Ir kas jūs toks būsite?
DŽO: Esu iš Tarpininkų Sustiprinimo Ofiso... Umm... Moteris turėjo apsilankyti pas jus praeitą savaitę su pranešimu...
DŽIMIO MOČIUTĖ (šluodama kiemą): Ak? Taaaip... Ji buvo gana išvaizdi...
DŽO: Andželika?
DŽIMIO MOČIUTĖ: Taaaip, taaaip... Ta pati... (Rodydama nykščiu.) Na, Džimis savo kambaryje, antrame aukšte. Jis nepaliko patalpos jau kokius du metus. (Atsisukdama į namo pusę.) Džimi! Kažkas tavęs čia ieško!
DŽO: Ak, viskas gerai, ponia. Surasiu… Surasiu jį pats…

TENDERIS įeina pro namo duris, atsisuka į DŽIMIO MOČIUTĘ, nusiauna batus, žengia su kojinėmis per girgždančias medines grindis.
DŽIMIO SESUO (girdisi iš vieno iš kambarių): Bet, taip, jis tiesiog labai lipšnus, supranti? Žinoma, jis išsiskyręs ir panašiai… Bet man jis labai patinka… (TENDERIS žvilgteli į patalpą, ten: mergina, kalbanti telefonu, su kūdikiu ant rankų.) Hmm? Mano brolis? Na, jis mirs… Taip, taip, taip. Sustiprintojai ateina jo… Ką? Bėgti nuo jų? Kodėl?
TENDERIS eina koridoriumi, pastebi Koltą ir šaudmenis plastikiniame maišelyje, paima jį; pažiūri į duris: „Belskitės prieš įeidami! “ Pasibeldžia, atidaro.
DŽIMIS, ilgais plaukais ir vešlia barzda, sėdi nuogas šiukšlių pilname kambaryje, prie monitoriaus, rodančio nuogas pieštines merginas.
DŽO: Džimi, sustiprinimas prasidėjo. (DŽIMIS – klak, klak – spaudžioja klaviatūrą ir pelę.) Ar klausotės manęs?
DŽIMIS (klak-klak): Užsikimšk. Man nerūpi.
DŽO: ... Kodėl palikote ginklą prie durų? Jūs netgi neišėmėte jo iš paketo.
DŽIMIS: Kas yra? Tiesiog palik mane vieną, kvaily.
DŽO: Kodėl jūs neapsirengęs? Ir ar dabar laikas žaisti kompiuteriu?
DŽIMIS: Baik kabinėtis. Mokėk man pinigus, jeigu nori, kad nustočiau. Kvaily.
DŽO: Argi jums nesvarbu?! Argi norite taip mirti!?
DŽIMIS (po pauzės): Nesvarbu. Kodėl turėtų būti svarbu?
Klak-klak-klak-klak.
DŽO (šypteli): Heh. … Savotišku būdu… Tikriausiai… Irgi stengiatės gyventi.
Klak-klak.
DŽIMIS: Ir? Argi neatliksi savo darbo? Argi nesi čia dėl to, ar ne? Paskubėk. Po velnių…

BRODIS (pūsdamas sužvarbusius delnus): Šalta… Kiek dar ilgai teks laukti…?
BANG-BANG.
DŽOZEFAS ir BRODIS aiktelėja.

KŪDIKIS: Vaaaaahh!
DŽIMIO SESUO: Ak, nieko. Tik šūviai. Vaikelis atsibudo ir pradėjo verkti. Taip, taip… (Rūkstantis TENDERIO ginklas.) Tuoj duosiu tau pieno… Neverk… Negaliu per tave kalbėtis telefonu…

TENDERIS, prie kurio pribėga DŽOZEFAS ir BRODIS, užsiauna batus.
BRODIS: … Džo. Ar baigta?
DŽO: … Taip. Procesavimo komanda perims nuo čia… Ar kažkas ne taip?
BRODIS: Ak, ne… Tiesiog… Maniau, kad bus kažkaip daugiau veiksmo…
DŽIMIO MOČIUTĖ, priklaupusi, braukia ašarą.
DŽO: Tai – kerštas… Ir nieko daugiau…

***

Šizo Reks. Epizodas 5. Skyrius 29. Socialinis draudimas

PSICHOANALITIKAS (sunertais pirštais, alkūnėmis ant stalo): Taigi, kaip jaučiatės, pone Sneikai? Girdėjau, kad peršalote ir buvote hospitalizuotas…
SNEIKAS (sėdėdamas erdviame kambary, minkštame atloše, nugara į PSICHOANALITIKĄ): Buvau ten tik todėl, kad mano daktaras kvaršino galvą dėl to. Tai – ne problema.
Brizas papučia pro atvirą langą.
PSICHOANALITIKAS (prietamsyje): Tikrai?
SNEIKAS: Klausykite. Esu čia tik todėl, kad Bosas man taip įsakė. Man nereikia konsultacijos.
PSICHOANALITIKAS: Dirbu su keliomis keršto organizacijomis. Ir sustiprintojai susiduria su panašiomis problemomis. Todėl leiskite pabandyti.
SNEIKAS: Hmm--? Na, prašom. Papasakokite, kas mane neramina.
PSICHOANALITIKAS (versdamas susegtą failą): Pažiūrėkime… Tikriausiai pasakyčiau, kad esate tokio tipo, jog norite išsiskirti. Jūs bijote, kad kiti žmonės įsibraus į jūsų teritoriją. Normaliai, jūs nieko nedarytumėte. Tiesiog sėdėtumėte ir tykotumėte grobio. Bet jus nustūmė atgal ir užspendė į kampą, tiesiog per jėgą.
SNEIKAS: … Kaip visa tai žinote?
PSICHOANALITIKAS: Ha-ha-ha… Turiu savo metodų. Jūsų ofisas atsiuntė man šiek tiek informacijos apie jus. Įrašai apie jūsų darbo našumą.
SNEIKAS: Jėzau… Tas Senis… Bet, sakykite… Ar žinote, kas yra „kamufliažas“?
PSICHOANALITIKAS: Turite omenyje tai, kaip, pavyzdžiui, vabzdžiai mimikuoja kitų augalų formą ir spalvą?
SNEIKAS: Tai šiek tiek labiau komplikuota, kai susiję su žmonėmis. Kamufliažas, kuris apgauna tavo protą, vietoje akių. Ar galite patikėti, kad kažkas tokio egzistuoja? Na, galima vadinti viską, ką jie daro, kad pasislėptų, „kamufliažu“. Kiekvienas padaras, kuris yra medžiojamas, daro tai, net jeigu tik truputį. Bet... Šizo – kitoks. Nėra taip, kad tiesiog negalėtum jo ten jausti. Jis priverčia tave patirti nerimą. Ir tas nerimas aštrėja, jo beieškant. Koks žodis tai apibūdintų...? Ak, taip. Žinote, kai esate taip tarsi žiauriai pykina jūroje? Bet, daug svarbiau... Kodėl jis mano teritorijoje? (SNEIKAS uždeda koją ant kojos.) Kamufliažas yra būdas vienam pabėgti nuo savo priešų. Bet jis nebando pabėgti. Jis – tiesiog ten. Visa tai neturi prasmės. Visa tai – nelogiška. Ar galite pripažinti tokio tipo nesąmones? Ir tai ne tik aš. Kai vienas sraigtas sugenda, kiti, taip pat, tampa nekontroliuojami. Ir nėra būdų, kaip grąžinti tvarką...
PSICHOANALITIKAS: Bet, kai kalbame apie žmones… Argi nepasakytumėte, kad kamufliažas yra labiau komplikuotas, negu gamtoje?
SNEIKAS: … Ką?
PSICHOANALITIKAS: Reikia žvelgti giliau, negu plona membrana, esanti paviršiuje. Jeigu matai tik tai, nesi geresnis, negu atsilikėlis, ar invalidas. Jūs – bejėgis, įsipainiojęs voro tinkle.
SNEIKAS (pakyla nuo atlošo): … Ką bandote pasakyti?
PSICHOANALITIKAS: Na, tobula. Parodykit, ką galite padaryti. Grynas išdidumas nekvalifikuoja jūsų kaip medžiotojo. Ak, taip. Galite galvoti apie tai, kaip apie jūsų gydymo dalį. Bus daug naudingiau, negu konsultacija.
SNEIKAS (stovėdamas priešais PSICHOANALITIKO stalą): Ar sakote, kad norite, jog sumedžiočiau jus? Ar turite kažkokį mirties potroškį?
PSICHOANALITIKAS (akiniai švyti šešėlio uždengtame veide): Tikėjotės to, ar ne? Dabar jūsų šansas. (Kandeliabras užsižiebia virš PSICHOANALITIKO, ten: ŠIZO, kurio veidas tarsi mumifikuotas, juokiasi.) Ha-ha-ha-ha-ha.
SNEIKAS (nustėręs): Neee…!!

SNEIKAS (pabusdamas kušetėje su ištiesta ranka, prie jo susirūpinęs PSICHOANALITIKAS): Ahh!
PSICHOANALITIKAS: Ar jums viskas gerai? Pone Sneikai? Mes buvome vidury konsultacijos sesijos… Bet jūs atrodėte pavargęs, todėl leidau jums nusnausti…
SNEIKAS (prisidengdamas plaštaka veidą): Šūdas. Kas per košmaras čia buvo!?
PSICHOANALITIKAS (sėdasi prie savo stalo): Na, paskirsiu jums ko nors. Atidžiai sekite dozaciją…

FARMANEUTIKĖ: Gerai! Štai ir jūsų vaistai--! Dvi raudonosios piliulės prieš valgį. Trys baltosios po valgio. Pasirūpinkite išgerti geltonąsias, kai valgote. Ir mažąsias kas dvi valandas. Šios kapsulės prieš miegą. Ir šios žvakutės prieš apsilankant tualete. O šios plastikiniame maišelyje…
SNEIKAS (pažvelgdamas į tablečių paletes ant stalo): Čia gana daug medikamentų. Ką jie daro?
FARMANEUTIKĖ (papūtusi lūpytes): … Nežinau.

Ofiso pastatas.
Klak-klak-klak-klak-klak-klak.
SNEIKAS sėdi prie griozdiško monitoriaus, barškina klaviatūrą.
Vam-vam-vam.
ANDŽELIKA ranka tranko spausdinimo aparatą.
SNEIKAS (su cigarete burnoje): Andželika. Ar baigsi daužyti spausdintuvą?
ANDŽELIKA (atsisuka): Ką?
SNEIKAS: Mano ekranas sumirga, kiekvieną kartą tau talžant.
ANDŽELIKA: Ak, tiesiog įstrigo popierius. Jis atsities, kai šiek tiek patrankysiu.
SNEIKAS: Man reikia pabaigti šį raportą prieš šios dienos vidurdienio sustiprinimą. Nėra laiko...
ANDŽELIKA: Tikrai? Tuomet, geriau paskubėti.
Virr. Vam. Vam.
SNEIKAS: Ei!
ANDŽELIKA (priklaupusi): Ak, taip. Ar žinai, kas per taikinys šiandien?
SNEIKAS: Ką?
ANDŽELIKA: Jau peržvelgiau profilį. Ši moteriškė buvo įsivėlusi į kelis su draudimu susijusius žudymus prieš porą metų. Ji dėdavo kurpelę į jų maistą. Gana žavu. Ji darė tai keletą metų, nerūpestingai ir metodiškai.
SNEIKAS: Na ir kas, kad ji buvo atsargi? Galų galiausiai, ji – tik dar viena mulkė, kuri buvo sugauta… (Vam-vam-vam.) … Ei! Baik! (Atsisukdamas į kompiuterį, trūkčiojančia akimi.) Po velnių. Geriau baigti šią rašliavą. Vėliau neturėsiu laiko… (Vam. Ekranas išsijungia. SNEIKAS pakyla iš kėdės.) Ei--!
ANDŽELIKA: Ak! Veikia! Veikia! (SNEIKAS pradeda kosėti.) Hmm? Ar vis dar sergi? Šiandien sustiprinimą atliksi vienas. Ar susitvarkysi?
SNEIKAS (atsikrenkšdamas krauju): Užsikimšk! Nėr problemų!

Fzzš. Bėgantis kranas.
SNEIKAS tualete. Sauja įvairiaspalvių tablečių ir piliulių. Viską susigrūda į burną, užsigeria vandeniu.
SNEIKAS (atsirėmęs į veidrodį, tvirtai sukandęs dantis): Šūdas! Nėr problemų… Nėr problemų!

BOBUTĖ ALMA, su kepure ant galvos, su kuprine ant pečių, patikrina žemėlapį, kažką užrašo.
BOBUTĖ ALMA beria maistinius grūdelius į indelį. Pasirodo katė; BOBUTĖ ALMA nueina šalin.

PLETKĖ NR. 1: Girdėjau, kad Alma vis dar maitina laukines kates… Net kai kaimynystės komitetas uždraudė tai… Ji valkatavo kažkur aplinkui su savo kuprine vakar…
PLETKĖ NR. 2: Na, sustiprinimas įvyks šiandien, ar ne? Jie galbūt ir pričiups ją, bet ji vis tiek man kelia šiurpą.
PLETKĖ NR. 3: Ji visąlaik buvo keistuolė. Mačiau kai ką… prieš pusmetį, ar panašiai. Ji buvo visa purvina… Nežinau, ką darė… Galbūt laidojo lavoną.
PLETKĖ NR. 1: Nebūk absurdiška.
PLETKĖ NR. 2: Ak, žiūrėkit. Štai – ji. Ką, dėl Dievo… Ji, iš viso, daro.

GREGORIS (vaikis su pagaliuku bado šūdų krūvelę): Ak! Ponia Alma. (Kasydamasis tarpkojį.) Duokit man ką nors. Saldainį, ar ką nors. Ką nors, kas privers mano kraują virti ir odą šliaužioti. Duokit. (BOBUTĖ ALMA kiša ranką į kuprinę.) Eh-heh-heh-heh… Ką duosit?

Vrrr-vrrr-vrrr.
BOBUTĖ ALMA siurbia kambarį.
TELEVIZORIUS: Laikas orų prognozei!!
Tuk-tuk.
SUSTIPRINTOJAS ŠARLIS (už kurio nugaros, kitas sustiprintojas): Aš – Šarlis. Teismas paskyrė mane jūsų apsauginiu. (Palenkia mėlyną beretę.) Malonu susipažinti.
BOBUTĖ ALMA padeda ant virtuvės stalo du karštus gėrimus.
SUSTIPRINTOJAS ŠARLIS: Oho, ačiū. Jūs net paruošėte mums žalios arbatos. (Pauzė.) Na, laikysimės plano. Jau susipažinome su vieta. (Pasitikrina laikroduką ant riešo.) Beveik laikas pradėti... (Sustoja tarpdury.) Argi jūsų širdis nesitranko? Mes būtinai laimėsim. Galite dėl nieko nesijaudinti. (Užtrenkia duris.)
BOBUTĖ ALMA pažvelgia į laikraštį: „Ar vyriausybės apsauginiai priima kyšius!? “
BOBUTĖ ALMA krauna į kuprinę virvę, tualetinį popierių, žibintuvėlį, radiją, bintą, knygą „Kaip išgyventi vienam“, ir t. t. ir pan.

SUSTIPRINTOJAS ŠARLIS: Ji paruošė mums užkandos... Bet mes, savaime suprantama, nieko nevalgėme. Niekada nežinai... Ji galėjo mus nunuodyti! Va-ha-ha-ha-ha...
SNEIKAS: Užteks malti šūdą. Dinkit.
SUSTIPRINTOJAS ŠARLIS: ... Heh-heh. Na, iki tuomet...
Byp.
SNEIKAS (kalbasi mobiliuoju, traukia dūmą): Koks taikinio statusas?
INFORMANTAS: Jokių pokyčių. Alma Stivenson vis dar namie. Na, mes traukiamės. Atrodo, kaip paprastas darbas... Greitai baik ir varom išgerti.

SIRENA: Vyy-ūūū-vyy-ūūū~
GARSIAKALBIS: Mieli gyventojai. Šiandien per pietus įvyks sustiprinimas. Prašau, vadovaukitės lankstinuku, kurį gavote... Iki tol, kol sustiprinimas baigsis. Be to, jeigu norite atlikti būtinus telefono skambučius, prašau atlikite tai per kitas dvi valandas. Kartoju: --

Trys katės prie maisto indelio, miauksi; viena, rainakė, pažvelgia į dangų.

***

Šizo Reks. Epizodas 5. Skyrius 30. Negarbingas pašalinimas

SNEIKAS (pakreipdamas akis į kairę, į dešinę): Tiesiog atliksiu viską, kaip visada. (Krenta juodas siluetas ant šaligatvio.) Taip. Kaip visada. (Užtaisomas ginklas.)

Rankos deda akmenukus aplink iškastą duobę po pagaliukais atremtu stogu.
Ant sienos plakatas: „Prašome informuoti Sveikatingumo ir Sanitarizacijos Departamentą, jeigu pamatysite nors vieną laukinę katę! “
SNEIKAS: Ei, vaiki. Ką tu čia darai?
GREGORIS (su bėgančiu snargliu): … Ak-- Konstruoju duobę tuštinimuisi.
SNEIKAS: Kokiam tikslui?
GREGORIS: Nes daug šiku.
SNEIKAS (susierzinęs): Judinkis. Dink man iš kelio.
GREGORIS (po pauzės): Kodėl? Ar jūs, taip pat, pilnas šūdo?
SNEIKAS: Ar, iš viso, klausaisi?
SNEIKAS nuspiria akmenukus ir lazdeles.

BOBUTĖS ALMOS rezidencija.
SNEIKAS (sustoja prie kačių indelio, kuriame kelios granulės): Ar čia vis dar yra paklydusių kačių…? (Čirpia žiogai.) Baigsiu viską… Per dešimt minučių.
SNEIKAS išspiria duris, ginklas paruoštas, patikrindamas visus kambarius; juose – nieko. Atidaro spintą.
SNEIKAS: … D-duobė…? (Juokiasi.) Heh… heh-heh-heh-heh. (Išbėga laukan.) Šūdas!! Tu, sena ragana! Nudėsiu tave!

GREGORIS (pritūpęs): Uhh-- Atšvęsti tuštinimosi duobės rekonstrukciją… Padainuosiu. Suuu giiim-taaa-diiie-niuuu, suuu~
SNEIKAS (vėl nuspiria akmenukus ir lazdeles, sunkiai šnopuoja): Šūdas! Kur išėjimas?! (Su Koltu rankoje.) Ei, vaiki! Ar matei senąją raganą?!
GREGORIS: Ak! (Rodo pirštu į dangų.) Lėktuvas!
SNEIKAS (nubėgdamas šalin): Šūdas!!

SNEIKAS pasuka į šalutinę gatvelę, sustoja prie tvoros, už jos – BOBUTĖ ALMA.
SNEIKAS (lipdamas per tvorą): Nepabėgsi! Kvaila sene!! Kur manai keliaujanti!? (BOBUTĖ ALMA atsisuka, tyli, dingsta iš vaizdo.) Ak… Šūdas! Taigi, bandai pabėgti… Pačiupsiu tave bematant. (Šnopuoja, peršokdamas dar vieną tvorą; niuksteli koją, krenta ant šono.) Ugh… Kaip, po velnių… Nepasiveju jos… Kas per… Ji – per greita. Negaliu tuo patikėti.
GREGORIS (iškėlęs rankas, stovi šalia): Karališkas mūšis.
SNEIKAS: … Kaip tu atsidūrei čia…?
GREGORIS: Kojomis.
SNEIKAS: Ar visi čia kažkokie super-atletai? … Ne… Tai aš. Aš – lėtas. (Pažiūri į ginklą, jis raibuliuoja.) Šūdas! Ar tai karštinė?
GREGORIS: Andre Bretonas!
SNEIKAS: Užsikimšk!! Nekalbėk… Aidi mano galvoje. Ar tai vaistai…? Mano kūnas apsunko. Mano kojos nenori judėti… Mano akys negali pasilikti atmerktos… Šūdas… Mane migdo. Paleisiu senąją raganą… Negaliu dabar tiesiog užmigti… Tęsiu gaudynes vėliau… Vėliau… (Krenta į šiukšlių maišus.)
GREGORIS: Ar galiu pastatyti jums slaptą kapavietę? Bertoltas Brechtas gyvena čia.
SNEIKAS (hiperventiliuodamas): … Kodėl klausi to manęs…?
GREGORIS: Guten morgen!
SNEIKAS (besiliejant GREGORIO fizionomijai): U-užsikimšk... Tu imbecile… Kuo ilgiau į tave žiūriu… Tuo labiau mane užknisi…
Tamsa.

Pastatai. Gėlės. Katė.
SNEIKAS (atsibusdamas, pramerkia akis): Ah… (Pašoka ant kojų.)  Šūdas… Užmigau. Ką, po paraliais, aš darau… (Pasitikrina laikroduką ant riešo.) … Miegojau dešimt minučių…
GREGORIS: Pastačiau jums slaptą kapinyną-!
SNEIKAS (veidą užsidengdamas plaštaka): Šūdas… Ima alpulys…
GREGORIS (rodydamas į pilis ir pastatus iš molio): Pažvelkit.
SNEIKAS (priblokštas): Suspėjai viską, kai miegojau…?!
GREGORIS: Taip. Viską atlikau vakar.
SNEIKAS: …Ką? Ką pasakei?
GREGORIS (krapštydamas nosį): Dar miegojote, kai atėjau šiandien čia. Galvoju, kad reikia pastatyti daugiau-!

ANDŽELIKA (telefonu, susirietusi ant fotelio): Tu pramiegojai? Visą parą?
SNEIKAS (stovintis nugara į kapinyną): … Taip.
ANDŽELIKA: Liko tik pusė dienos, kad atliktum sustiprinimą.
SNEIKAS: Žinau!
ANDŽELIKA: Nežinau, ką nori, kad padaryčiau… Bet, ar supranti, kokiam mėšle esi įklimpęs? Tave ne tik atleis. Pameni, kiek problemų sukėlei anksčiau? Policija nesuėmė tavęs, nes Bosas juos atgrasė. Jeigu sumausi šį reikalą, tave atleis ir suims! Nuobaudos sustiprintojams yra tokios pat aršios, kaip kariniam personalui. Dešimt metų katorgos, plius, jie panaudos tave, kaip tiriamąjį subjektą mokslui.
SNEIKAS: … Andželika. Ar grasini man?
ANDŽELIKA: Ak, ne. Nesuprask manęs klaidingai. Tai – tik draugiškas perspėjimas.

SNEIKAS (atsirėmęs rankomis į stulpą, vemia ir kosėja): Blarggh! Dieve šventas… Tiek ilgai miegojau… Ir vis tiek pykina… (Nusivalo rankove burną.) Kai vienas sraigtas sugenda… Kiti, taip pat, tampa nekontroliuojami. (Šnopuoja.) Nėra, iš tikro, kur bėgti ir slėptis… Tokiame mažame miestelyje… Nesvarbu, kaip greitai ji juda… Ji nepaspruks… (SNEIKAS pažiūri į dvi kates prie dubenėlio.) Mačiau lygiai tokią pačią kačių lėkštę… Prie tos senos raganos namo… (Katės sušnypščia ir nubėga. SNEIKAS paima vieną granulę.) Šviežias davinys.
GREGORIS: Ar jūs – sustiprintojas?
SNEIKAS: Ir vėl tu? Ko reikia?
GREGORIS: Girdėjau, kaip mano mamytė kalbėjo praeitą dieną… Apie keršto žudynes…
SNEIKAS: Ir, kas? Baik maišytis po kojomis, jeigu žinai, kodėl aš čia. (SNEIKAS apsižvalgo; sau.) „Keista... Mano intuicija bando kažką pasakyti... Bet mano pojūčiai atbukę... Šūdas... Nereikėjo gerti visų tų vaistų... “
GREGORIS (pritūpęs prie kačių lėkštės): Jūs žaidžiate slėpynes su ja, ar ne...?
SNEIKAS: Po velnių, užsikimšk!! Baik slampinėti iš paskos! Nudėsiu tave kartu su ta sena ragana! (Abu tyli.) Prakeikimas… Man senka laikas…

***

Šizo Reks. Epizodas 5. Skyrius 31. Sunkus darbas

SNEIKAS (stovi nugara į GREGORĮ): Prakeikimas… Man senka laikas… (Nueina.)
BOBUTĖ ALMA išlenda iš po skarda uždengtos skylės.
GREGORIS: Ponia Alma.
BOBUTĖ ALMA pasideda šalia kuprinę, apsivalo ranka rūbus, iš kuprinės traukia buteliuką su kačių maisto daviniu, beria į dubenėlį, užsuka butelį, katė artinasi prie granulių, GREGORIS stebi katę, stebi nueinančią BOBUTĘ ALMĄ.

SNEIKAS (prie parduotuvės ženklo „24“, sau): „Liko tik keturios valandos... Reikėtų užkąsti, nors ir nesu alkanas... “ (Įeina į užkandinę, renkasi produktus.)
Vam-vam.
KASININKĖ (trankydama ranka): Velniava... (Vam-vam-vam.)
SNEIKAS: Ei, netrankyk spausdinimo aparato!
KASININKĖ (prieidama prie prekystalio, skenuodama prekes): Pažiūrėkime… Hotdogas ir hamburgeris. (Byp-byp.) Ir Koka-Kola… (Byp.) Bus penkiolika dolerių. (SNEIKAS traukia piniginę.) Nereikia pakaitinti?
SNEIKAS: Ne, viskas tvarkoje. (Imdamas maišelį su pirkiniais.) Turiu klausimą… Ar pažįstate Almą Stivenson?
KASININKĖ (pasitaisydama akinius): Alma? Kodėl? Kas jūs toks?
SNEIKAS: Norite, kad pirkčiau tai, ar ne?
KASININKĖ: Jūsų pasirinkimas… Visos kitos parduotuvės uždarytos. Šiandien vyksta sustiprinimas. Bosas toks šykštuolis, kad privertė mus dirbti net šiandien. … Ką? Palaukite! Ar jūs sustiprintojas?! Juk esate, ar ne?
SNEIKAS: Pažįstate ją ar ne? Na?!
KASININKĖ: Jūs neatrodote per geriausiai…
SNEIKAS: Tai nesvarbu!!
KASININKĖ: Pasakysiu, bet, pirmiausia, noriu jūsų autografo.
SNEIKAS: Ką?!
KASININKĖ: Mes čia pardavinėjame autografus. Net turime vieną nuo Blaze Bayley. (SNEIKAS rašo ant popieriaus, paduoda KASININKEI: „Nuo Titanų Tarpininkų Keršto Sustiprinimo Ofiso – Kodinis vardas: Sneikas – Kasininkei, dirbančiai užkandinėje „24“.) Nuostabu-- (Kabina ant sienos.) Ji – problematiška moteriškė... Šeria paklydusias kates kur tik papuola. Bet, na, ji iš mūsų perka kačių maistą, todėl viskas gerai.
SNEIKAS: Sausą, geltoną, traškų davinį?
KASININKĖ: Taip, matėte juos, ką? Ji gauna milžinišką nuolaidą tam šlamštui...
SNEIKAS (užsigerdamas iš Koka-Kolos skardinės): Ar ji padarė dar ką nors keisto?
KASININKĖ: Anksčiau ji slampinėdavo naktimis, išsitepusi purvu ir nešdamasi kastuvą. Bet tai buvo prieš gana ilgą laiką. Visi manė, kad ji vėl kažką užmušė.
SNEIKAS (kąsdamas hotdogą; sau): „Vadinasi, tai ne vienintelis tunelis jos namuose...? “
KASININKĖ: Na, tai viskas, ką girdėjau. Ar pakanka?
SNEIKAS (sugniauždamas skardinę): Taip... Ačiū.
SNEIKAS išeina iš „24“, prisidega cigaretę.
Vam-vam-vam.
SNEIKAS (atsisukdamas į toliau viduje aparatą trankančią KASININKĘ): Dieve šventas.

SNEIKAS (grįžęs prie Kapinyno; sau): „Buvau čia vos prieš minutę... (Prieina prie dubenėlio, katė, pabaidyta, nubėga.) Indelis – pilnas. Bet, prieš tai, jame beveik nieko nebuvo... (Apsidairo.) Taigi, ji neseniai čia apsilankė...? Jeigu taip... (SNEIKAS pakelia skardą, ten: iškastinė duobė.) Ji slepiasi... Bet kiek tunelių ir maitinimo vietų yra iš viso? “
SNEIKAS (grįžęs prie BOBUTĖS ALMOS rezidencijos; sau): „Jos namai... Ji paliko žemėlapį. (Pakeldamas lėkštutę.) Ji užpildyta, taipogi... Kas reiškia, kad ji vaikšto aplinkui. Kodėl, po velnių, ji vis dar šeria tas prakeiktas kates? Ar ji šaiposi iš manęs...? “
Vam-vam-vam.
SNEIKAS (pažiūrėdamas į balkone kilimą daužančią moterį): Kale... Baik. (Moters figūra liejasi kaip Edvardo Muncho „Klyksmas“; Sneikas praranda pusiausvyrą ir krenta ant užpakalio.) ... Šūdas... Atrodo, kad... Man rimtai reikia į ligoninę... (Užsimerkia. Giliai įkvepia, iškvepia.) Sprendžiant iš kačių maisto... Ji užtrunka apie valandą, kol pereina visą teritoriją. Geriausia galimybė, tikriausiai, yra patykoti jos vienoje iš šių trijų lokacijų... Bet, ką darysiu, jeigu ji nuspręs praleisti vieną iš jų? Ir man liko tik valanda... Ji, galbūt, iš viso nepasirodys. Atlikti šį darbą vienam buvo bloga mintis... Jeigu būčiau su Tenderiu ir Šizo, galėtume stebėti visas tris vietas. Bet man baigiasi variantai. Jeigu nesutvarkysiu reikalų per valandą, man bus šakės... (Įsikimba į metalinę tvorą, atsistoja.) Reikia prigauti ją prieš tai... Kitaip ji laimės...
Vam-vam-vam.

SNEIKAS (tupintis krūmuose, prie medžio; sau): „Liko keturiasdešimt minučių... Nustatysiu laikmatį... Ar čia geriausia vieta? Negaliu būti tikras niekuo... Reikia nustoti mąstyti. Visąlaik taip darydavau... Ir tai pasiteisindavo. Neklystu... Ir dabar. (Prie kačių indo pasirodo Šizo figūra, kuri tarsi migloje.) Tas šunsnukis... (Laikrodis: 00: 32: 18.) Manęs neapgausi. Tavęs čia nėra. Nesu, kaip tu. Galiu atskirti, kas tikra, o kas ne. Bet pasakysiu tik tiek. Ne klausimas, ar esu pakankamai geras tave sumedžioti, ar ne. (Laikrodis: 00: 30: 24.) Jeigu neatliksiu to, mano dienos suskaičiuotos. Ką mano kūnas dabar patiria... Yra mirties simptomai. Jokių kalbų apie... Tas psichoanalitikas... Tie kruvini vaistai... Tie sugedę spausdinimo aparatai... Tas vaikis... Visi šie erzinantys dalykai... (Pasirodo BOBUTĖ ALMA.) Ak, taip... Įskaitant ir tą seną raganą... Šis darbas yra nieko daugiau, kaip mirties manifestacija. Nesvarbu, ar atliksiu jį, ar ne. Jos nužudymas nieko nepakeis... Tai – Šizo. Tai jį, kurį reikia nukalti... Žaisti slėpynes su šia senąja ragana... Absurdiška. Pasiduodu... (Laikrodis: 00: 08: 03.) Bet... Keista... Kaip viskas taip susiklostė...? Kaip negaliu užbaigti tokio paprasto darbo? Hm... Kas tai buvo... Neprisimenu... Na, koks, galų gale, skirtumas... Ne... Tai negerai... Na, nesvarbu... Niekas neturi prasmės... “
BOBUTĖ ALMA nusiima kuprinę, atsuka plastikinį buteliuką su kačių maistu.
GREGORIS: Negali šerti kačių. Taip sakė mano mamytė. Bet, jeigu duosi man ko nors, jai nepasiskųsiu... Eh-heh-heh. (BOBUTĖ ALMA atsisuka į krūmus.) ...? Kas ne taip?
Katė sumiauksi, BOBUTĖ ALMA vėl atsisuka į priekį, lenkia buteliuką link indelio.
BANG.
Kulka pataiko tiesiai į BOBUTĖS ALMOS saulės rezginį.
Nustebęs GREGORIS mato, kaip BOBUTĖ ALMA krenta negyva, katėms pasibaidant ir nubėgant šalin.
Iš SNEIKO, pasislėpusio krūmuose, ginklo rūksta dūmelis.
Laikrodis: 00: 04: 51.