Sūnus vertas Tėvo

Aleksandras Rubinovo spektaklis
  „ Tėvas“

Sūnus vertas Tėvo

Kaip ten buvo su tuo veidrodžiu? Tai atnešė tą veidrodį ar ne? Atsidėkojo?
Ar ištekėjo tos gražuolės dukros pasipuošusios rodydamos save tame veidrodyje?
Kartais aktoriaus fizinė, mentalinė ir dvasinė sveikata nekrenta į akis.
O šiame Mono spektaklyje, žiūrint pro  priešais sėdinčių žiūrovų šukuosenas, kurios  lyg beržai rudenį uždengia mišką, kuriame ir vyksta pagrindinis veiksmas. Norisi įvertinti puikia fizine jėga pasižymintį aktorių, kuriam rūpi Tėvas.
Jeigu kalbama apie dešimties dienų badavimą  - tai rimtas pokalbis. Čia ypač reikšminga žmogaus vidinė ištvermė ir motyvas.
Sakykim, išeina aktorius  fizinės, mentalinės ir dvasinės jėgos neapdovanotas.
Argi kas patikės, kad jis žino  būdus, kaip išgyventi šaltį gulint dauboje mėnesių mėnesiais? O matant stiprų vyrą scenoje, žiūrovai  girdi ironiją ir nusijuokia, kad atlaisvinus vienai gulimai vietai - visiems atsirado tiek erdvės plačiai miegoti.
Ironiškai skamba ir juoką sukelia, kad likę gulintys dauboje, pasijuto gulintys karališkai.
Jeigu karališkai iš viso galima gulėti griovyje nevalgius, negėrus.
O šio aktoriaus ištarti žodžiai - ne repetuoti. Jie ištarti nuoširdžiai.
Yra scena, kurioje tėvas sušaudomas. Ten toks gilus noras gyventi, kad apšviestame kvadrate aktorius A. Rubinovas neberanda kito argumento, kodėl kulkos jo nepalietė.
Patikėkite, kulkos skraidė aplink, bet „policajam“  buvo karo pabaiga ir  jie tiesiog metė ginklus ir pabėgo namo.
Spektaklis apie gyvybę.
Kaip Tėvas išsaugojo savo ir motinos gyvybę ir atsidėkojo už tai gelbėtojams.
O kam jis taip sunkiai nešė tą milžinišką veidrodį maiše?
Juk ne parduoti nešė.
Atsidėkoti savo gelbėtojams, kurių trys gražuolės dukros būtu sunkiau ištekėjusios, jeigu ne tas stebuklingas veidrodis.