Mono spektaklis apie moters kasdienybę

Lietuvos teatro sąjunga sausakimša žmonių minia, ištroškusi  pramogų, pasiruošusi šlovinti vieną AKTORIŲ.
Mono spektakliai, gimę, kaip aktorė Ligita Kondrotaitė, neabejotinai turinti puikų humoro jausmą, pasakoja, kada draugiška kolegė, pokalbyje, pažiūrėjo į Ligitą nuo galvos iki kojų, įvertino ir padavė pjesę sakydama:
“ Tu sugebėsi”.
Mono spektakliai tai vieno žmogaus šauksmas miniai patogiai sėdinčiai tamsoje.
Tokia dramaturgija - yra situacija, yra skundas dėl tokios situacijos ir finišuojam pasiūlydami paradoksalų sprendimą.
Ligita meistriškai papasakoja situaciją. Vedybos, vyras  eilinis, gyvenimas su virbalais ir  jokios perspektyvos į ateitį. Vyro nepakeisi, virbalų nemesi, lieka tik vyno taurė ir pokalbiai su siena. Patogus aktorės prisitaikymas - kalbėti su tylinčia siena. Puiku, kad aktorė nevaidina nelaimingos moters charakterio, nesikrato nervingai, nepašiaušia neurotiškai įspūdingai šukuosenos, nemaigo pliušinio katino ir nesiekia kažkur prisiskambinti.
Moteris pasakoja sau pačiai savo apverktiną gyvenimą ir išsigąsta. Nejaugi nieko kito nelieka?
Aktorė neišduoda tolesnių savo  veiksmų, tyliai tyliai čiurlena graikiška melodija. Gaila, kad lengvai atpažįstama. Žiūrovas galėtu pasukti galvą: “ iš kur ta melodija ir kur aš ją girdėjau? ” Nors užuomina - graikiška melodija, nukelia į svajonių šalį. 
Svajonės įgyvendinimui skirtas visas antras veiksmas. Nauji herojės rūbai įneša saulės į pilką moters kasdienybę.
Negali nesutikti - svajonės visada šviesios ir kada jos įgyvendinamos - kenčia vyrai.
Nuo pirmųjų monologų girdisi užuominos apie moterų nelengvą gyvenimą.. Ko čia verkti? Galima gyventi vienai, užsidarius bokšte, o jeigu jau ištekėjai tai leisk gyventi ir vyrui, o ne šauk į sieną savo skausmą.
Aktorei nesunku stovėti šeimos pozicijoje. Kartais monologas virsta ne moterų vargų pasakojimu, o tampa apgalvotos, neišvengiamos neištikimybės kaltinimu.
Šviesi ta užguitos moters neištikimybė. Aktorė pabrėžia tai sniego ir krakmolo baltumo rūbais, jaunyste kvepiančia šukuosena ir dviem taurėmis raudono vyno.
Trūksta tik vienišo stalelio ant jūros kranto ir laivo judančio į graikišką salą.
Toks tas atpildas už pilką kasdienybę - aktorės personažas nusilenkia ir paskęsta gėlėse. Kažkas įteikia jai obuolį. Tikėtina, kad besišypsanti aktorė žino, kad tas obuolys iš rojaus sodo, to pačio iš kurio juos išvarė už vedybas.