Bolero

Biografinę dramą kine visada įdomu pažiūrėti, o dar kai atsiduri Paryžiuje, praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kur gatvėse važinėja kitokie automobiliai, kur žmonės apsirengę kitaip, nei dabar, kur restorane groja saksofonas, o pianistas darniai įsilieja į jo ilgesingą melodiją, kur damos blizgančiomis suknelėmis ir ilgais karoliais, stilingomis šukuosenomis koketuodamos grakščiai šoka su kostiumuotais vyrais, kur cigarečių dūmai plevena ore, kur pasigirsta jausmingas dainininkės balsas, tai nejučia įsitrauki į tą paslaptingą aplinką ir išgyveni visas sėkmes ir nesėkmes su jos dalyviais.
    Kompozitorius ir pianistas Morisas Ravelis su šokėja, choreografe Ida Rubinštein vaikštinėja gamyklos ceche, kur mechanizmai kelia baisų triukšmą: žlegesys, tarškesys... Kompozitorius  siūlo įsiklausyti, nes, anot jo, bet koks garsas, bet koks triukšmas tai – muzika. Jie toliau diskutuoja šia tema. Ida paprašo Moriso sukurti muziką jos naujausiam baletui. Ji trokšta kažko drąsaus, jausmingo...
    Koncertavęs daugelyje Europos, Amerikos miestų, Morisas atsiduria keistoje padėtyje – jis nebegali parašyti nieko naujo. Jo buvusioji meilė Misija palaiko jam kompaniją - kartu vaikštinėja Senos pakrante, kalbasi, bendrauja. Bet kompozitoriaus gyvenimo didžioji meilė išlieka muzika. Jis klausosi lietaus lašų ritmingo barbenimo, jūros bangų ošimo. Sėdėdamas prie pianino, viena ranka belsdamas bando pagauti ritmą, kita žaidžia klavišais, kol pamažu gimsta visam pasauliui, vėliau, po jos pasklidimo, patikusi melodija.
    Ir štai, pagal šią melodiją sukurtą baletą, kur pagrindinę šokėjos partiją atlieka pati Ida Rubinštein, stebi Morisas Ravelis. Stebi pilna salė žiūrovų. Šokėjai temperamentingai, jausmingai atlieka savo partijas. Salė negaili aplodismentų. Tai akivaizdi sėkmė. Tai didžiausia kompozitoriaus sėkmė – Bolero.
    Filmas palieka gerą įspūdį, nes puikus pastatymas, suteikiantis progą nusikelti šimtą metų atgal, pajusti to laikmečio dvasią, pamatyti, kaip gyveno ir dirbo menininkai, jiems prijaučianti aukštuomenė, kaip praleisdavo laisvalaikius. Įdomu buvo klausytis jų rafinuotų pokalbių, stebėti damų tam laikotarpiui būdingų manierų ir lyg švelnią muziką girdėti prancūzų kalbą.