Prie tuščių šulinių. 18 dalis

Gaudemunda

Apimtas labai negero įtarimo, Nojus šį kartą pasilaikė du uždirbtus taškus ir jų nepanaudojo. Jeigu jis buvo teisus, sekantis įkrovos pildymas tik patvirtins įtarimus.
Didžiausia bėda buvo ta, jog visas tas papildomas vanduo pačios įkrovos neprailgino. Žinoma, Nojus galėjo apsirikti. Jis žinojo, kad jo laiko suvokimas šiame požemyje stipriai šlubuoja, tačiau pastaruoju metu jis daugiau nieko neveikė, tik sekė YouTube serverio laikrodį. Anot laikrodžio, planšetė išsikrovė vis dar tuo pačiu tempu kaip ir anksčiau.
Problema su aritmetiniu išpilamų kibirų daugėjimu neatrodė ypač pavojinga – bet tik iš pradžių. Nojus galėjo pripildyti ir užnešti du kibirus maždaug per aštuonias minutes. Jei paspartintų žingsnį – apsisuktų ir per septynias. Taigi, dešimt kibirų per 35-40 minučių. Nieko ypatingo, laiko jis turėjo marias.
Tačiau dabar jis privalėjo išpilti keturiolika kibirų. Taigi, septyni kopimai po aštuonias minutes. Plius papildomas sadomazochistinis kopimas, kad gautų papildomus du taškus. Šis užtruko bene tris kartus ilgiau. Vėlgi – nieko ypatingo, vos viena valanda ir dvidešimt minučių. Laisvo laiko vis dar per akis.
Tačiau jei visi gauti taškai būtų aklai skiriami galiai didinti, vos po dvidešimties taškų jo darbas pailgėtų iki trijų valandų. Dar po dvidešimties – iki keturių. O suinvestavęs šimtą taškų jis trečdalį paros nieko daugiau neveiktų, tik bėgiotų su pilnais kibirais. Dar po šimto taškų darbas užsitęstų daugiau kaip pusę standartinės paros, o netrukus jo įkrova imtų sekti greičiau, nei vanduo tekėjo iš čiaupo.
Jei Nojus neklydo, tuomet taškų sistema buvo klastingi spąstai visiems, kurie nuspręstų aklai žaisti adminų pasiūlytą žaidimą. Iš pradžių sugaištas laikas atrodytų it menkniekis, bet netrukus godus žaidėjas pritrūktų laiko nueiti iki kito urvo galo. Nojus net nenutuokė, kokio išties ilgio yra visa urvų sistema, jei jam pavyktų atrakinti visas juodąsias duris. Kas nutiktų, jei vien nukeliauti iki išėjimo prireiktų visos paros?
Žinoma, buvo ir daugiau nežinomųjų. Ar atrakintos juodosios durys taip pat padidino išpilamų kibirų kiekį? Jei taip, tuomet jis privalėjo saugoti taškus iki tos akimirkos, kol bus atrakintos visos atrastos durys ir išėjimas iš šio pragaro taps ranka pasiekiamas. Žinoma, jei toks apskritai egzistuoja... Nojus kol kas neketino apie tai galvoti – bet kokia mintis apie amžinybę šiuose urvuose tik sekino jo ryžtą tęsti toliau.

* * *

Kitas valandas Nojus praleido kaip įprastai – sergėdamas didžiąją grotą ir tikėdamasis narvo pasirodymo. Taip pat jis stengėsi atidžiau sekti valandas, kad nustatytų įkrovos išsekimo tempą. Galbūt pati įkrova truko ilgiau, tik jis to nepastebėjo? Nojus neabejojo, kad ilgomis laukimo valandomis jis daug ką pražiopsodavo, užsižiūrėjęs į vieną tašką. Pavyzdžiui, naujus komentarus po pastaruoju reportažu. Deja, paskutiniai komentarai arba aptarinėjo sąmokslo teorijas, arba gyrė jo darbą su specialiaisiais efektais. Vienintelis Nudistas pasiūlė keletą idėjų, tačiau šios buvo praktiškai nenaudingos. Nojus kol kas nebuvo aklavietėje – jis kantriai atlikinėjo mokslinį tyrimą. Vaidino akmeninę statulą ir tuo pat metu sekė laiką.

Galop, po dvidešimt vienos valandos ir trisdešimties minučių, planšetė atgijo:
Pypt Pypt!
„Dėmesio! Jums beliko 10% įkrovos! “

„Vis dar tiek pat“ - pagalvojo Nojus, niauriai stebėdamas laiką po YouTube filmais.
Kaip ir anksčiau įtarė, besaikis taškų švaistymas buvo klastingi spąstai. Nepaisant to,  Nojus ketino sunaudoti paskutinius du taškus ir padidinti galią dar kartą. Tada darsyk papildys įkrovą ir visiškai įsitikins savo teorija. Ir kai tai bus atlikta, tada taupys kiekvieną tašką juodai dienai, naudos juos tik durims ir niekam daugiau...

Urvą ūmai pervėrė šaižus metalo žvangesys. Jau ketinęs traukti prie kibirų, Nojus stabtelėjo ir sužiuro į masyvias grandines tarp bedugnių.
Šios pagaliau ėmė judėti.
Iš pradžių lėtai, tada vis greičiau ir greičiau, lyg įsukdamos gigantišką laikrodinį mechanizmą. Kažkur aukštai, viršutinėje bedugnėje įsižiebė dar vienas baltos šviesos spindulys, nupiešęs ant urvo grindų keistą, languotą šešėlį.
Pagaliau pasirodė ir pats narvas, prirakintas prie grandinių masyviais metalo žiedais. Jam dar pilnai neišnirus, Nojus pastebėjo jo viduje įkalintą siluetą. Aplink narvą sukonstruotas mechanizmas kol kas neveikė ir šį kartą vaikinas įsižiūrėjo į jo detales kur kas įdėmiau. Tik suprato ne kažin ką. Mechanizmas buvo sudarytas iš daugybės tarpusavyje sujungtų krumpliaračių bei laikrodinių pavarų. Beveik visos detalės buvo išgraviruotos nesuprantamais simboliais ir simetriniais žiedais, kurie iš pirmo žvilgsnio priminė magiškus ratus, regėtus kompiuteriniuose žaidimuose. Visa ta simbolika atrodė kraupiai ir atstumiančiai. Lyg perspėtų kiekvieną bent kiek mąstantį padarą nesiartinti prie narvo, antraip...
Nojus žengė arčiau, ketindamas gerai įsižiūrėti į viduje kalintį žmogų.
Šį kartą tai buvo moteris. Jos rankos buvo užlaužtos atgal ir kažkokiu būdu surakintos kitapus narvo viduryje įtaisyto metalinio strypo. Galva nunarinta ir ilgi plaukai užkritę ant veido bei pečių, tad Nojus kol kas nepajėgė nustatyti jos amžiaus. Kalinė vilkėjo ploną, kelius siekiančią baltą tuniką. Ir ji buvo be sąmonės.
Nojus nujautė, jog prarasti sąmonę šioje vietoje buvo labai blogas ženklas. Ypač kai šalia nebuvo nieko, kas galėtų pažadinti, klykdamas apie likusius dešimt procentų...
Narvas dusliai klanktelėjo ir sustojo vietoje, kartu su grandinėmis. Per pusmetrį nuo bedugnės krašto. Nojus atkreipė dėmesį, jog narvo priekis buvo plačiai atviras, lyg tyčia toks padarytas. Kad jam būtų lengviau patekti į vidų.
Arba įvilioti tą, kuris jo lauks kitapus juodųjų durų...
Laikrodinis mechanizmas kol kas nekrustelėjo, lyg laukdamas papildomos komandos. Vaikinas prisiminė, jog ankstesnysis kalinys turėjo pakankamai laiko pabusti ir netgi aprėkti „prakeiktus adminus“, kol mechanizmas galop įsijungė. Taigi... penkios minutės?
Neketindamas švaistyti laiko veltui, Nojus pasilenkė virš bedugnės ir stipriai pabeldė į narvo rėmą:
- Ei, pabusk!
Kalinės pečiai nežymiai krūptelėjo. Netrukus jos galva kryptelėjo į šalį, ji giliai įkvėpė oro ir ištiesino kelius, atsistodama tiesiau. Pamėgino išlaisvinti rankas. Kai tai nepavyko, moteris supanikavo ir pamėgino apsidairyti. Tada Nojus išvydo jos veidą daug aiškiau. Truputį vyresnė nei jis pats, kažkur tarp trisdešimties ir keturiasdešimties... jei jis nors kiek galėjo pasitikėti pomirtiniais ženklais. Taip pat ji buvo gan daili. Bet tada Nojus atkreipė dėmesį į keistą dalyką – moteris buvo neabejotinai daili, tačiau jis nejuto nė menkiausio potraukio jai. Išskyrus galbūt smalsumą, kuris šioje situacijoje buvo puikiai suprantamas. Išbuvęs vienas visą mėnesį, jis norėjo su kažkuo pabendrauti, pasidalinti informacija bei įspūdžiais. Tuo tarpu seksualinis potraukis buvo pranykęs be pėdsakų.
„Štai taip Nojaus seksualinis gyvenimas užsibaigė net dorai neprasidėjęs... “ - karčiai pagalvojo vaikinas.
Tuo tarpu belaisvė sužiuro į jį su neslepiamu nerimu ir baime.
- Ar tu... ar jūs esate ad... administratorius? - pralemeno ji netvirtu balsu.
- Ne, - papurtė galvą Nojus. - Aš turbūt esu toks pat, kaip ir jūs. Mano vardas Nojus. Kuo jūs vardu?
- Gaudemunda, - murmtelėjo ji, dairydamasi į narvo grotas ir kraupiai atrodantį mechanizmą kitapus grotų. Išvydusi bedugnę po kojomis, ji pravėrė akis plačiai ir ėmė virpėti visu kūnu. - Ar tai jūs... prirakinote mane čia?
- Spėju, jog administratoriai... Ar pamenate, kas nutiko prieš tai, kai atsidūrėte narve? Gal padarėte kažką, kas pelnė administratorių pyktį?
- Ką? Ne! - papurtė galvą moteris. Tik ji neatrodė tokia ryžtinga. - Aš... nežinau? Kai pabudau prie bedugnės, teturėjau du kibirus, kartį ir... ir kompiuterį. Na tą, delninį, nuo kurių dabartiniai vaikai negali atsiplėšti. Gavau žinutę... ne, pala... gavau dvi žinutes. Viena pranešė apie mano mirtį, o kita sakė kažką apie taisykles... tiksliai neprisimenu.
Ji giliai įkvėpė, išbėrusi žodžius beveik be pertraukų. Dar nesupratusi, kad kvėpavimas šioje vietoje nėra būtinas. Nojus spėjo, jog ji pateko čionai daug vėliau nei jis. Galbūt vos prieš kelias dienas.
- Iš pradžių maniau, jog jie juokauja. Aš – mirusi? Bet tada pamačiau video ir prisiminiau, jog tikrai kažkas buvo... buvo didžiulė avarija, kurioje...
Moteris nutilo ir baikščiai dirstelėjo Nojui į akis.
- Mes čia išties mirę, tiesa?.. - paklausė.
Jis linktelėjo.
- Kas nutiko toliau? - pareikalavo tęsinio.
- Toliau... Aš nusileidau laiptais, patekau į kažkokį koridorių, kur buvo durys į mažą kambarį su lova. Visur tamsu ir tylu, nė vieno žmogaus. Peržiūrėjau administratorių atsiųstą video kelis kartus, vis dar tikėdamasi, kad tai kažkoks pokštas. Kad galbūt aš miegu ir netrukus pabusiu kažkur kitoje vietoje. Galbūt ligoninėje, kur jie atgaivins mano kūną. Pagalvojau, jog bus daug greičiau, jei pati tiesiog užmigsiu tame kambaryje...

Ak, tai ji užmigo lovoje... Ir greičiausiai nebepabudo, palikusi planšetę kažkur toliau. Jos įkrova išseko, laikas baigėsi ir adminams nieko daugiau neliko, tik išpildyti pažadą bei nutraukti jos egzistenciją. Nojus patyliukais sugriežė dantimis. Prakeikti adminai.
- Ir tada atsibudau čia... - neryžtingai pratęsė Gaudemunda. - Kodėl aš virš bedugnės?
Nojus jau ketino atsiliepti, bet tada narvą supęs mechanizmas atgijo be jokio perspėjimo.
Simboliai krumpliaračių paviršiuose sušvito nesveikai melsva šviesa ir visi it vienas ėmė suktis – vis greičiau ir greičiau, drebindami urvą augančiu mechaniniu gaudesiu.
- Ot šūdas! - susikeikė Nojus.
Pamiršęs bet kokį saugumą, jis stryktelėjo į narvo vidų.