Prie tuščių šulinių. 16 dalis

Sargyboje

Išstovėjęs vienoje vietoje nežinia kiek laiko, Nojus galop atsitokėjo. Jo ausyse tebeskambėjo kraupaus klyksmo aidai ir regėtas vaizdas mintyse vis dar išliko toks pat aiškus. Tačiau nejuto jokio pykinimo,  nė vienas kūno raumuo nesudrebėjo.
Nojus lėtai apsidairė.
Naujoji grota... ji buvo gerokai didesnė už tą, kurioje jis atsirado. Ir truputį šviesesnė. Net du šviesos spinduliai tvieskė iš aukštybių, abu vienodai pasvirę. Prisiartinęs arčiau abiejų bedugnių Nojus įsitikino, jog nė vienoje iš jų nematyti dugno ar galo. Keturios grandinės niro iš tamsos viršuje ir lygiai taip pat pranyko į visišką tamsą. Netgi nepaisant to fakto, jog į apatinę bedugnę ką tik sutekėjo keli kibirai švytinčio vandens...
„Ne, ne vanduo“ - krestelėjo galvą Nojus. - „Ten ką tik sutekėjo visas žmogus. Tas pats skystis, kurį aš kibirais perpilu į kitą bedugnę... į savo bedugnę. “
Bedugnę, kuri palaikė jo „įkrovą“.
Rimtai, kas čia vyksta?
Vis dar sutrikęs ir pasimetęs, Nojus grįžtelėjo atgal. Akmeninėje sienoje žiojėjo praviros juodos durys, pro kurias jis čionai pateko.  Šalia durų, iš grotos grindų niro keturi stambūs vamzdžiai. Jie stiebėsi į maždaug keturių metrų aukštį, tada užlinkę pasislėpė urvo sienoje. Nojus atkreipė dėmesį, jog vamzdžių rodoma kryptis maždaug sutapo su jo pirmosios grotos kryptimi. Ne itin subtilus išplanavimas. Tarsi paslaptingieji adminai tyčia jam kaišiotų užuominas - „taip, Nojau. Tu tikrai maitiniesi tuo, ką matei. Gero apetito! “
Kitapus abiejų bedugnių urvas skendėjo prietemoje. Lėtai keliaudamas palei sieną, Nojus netrukus atrado dar vienas juodas duris ir dar ketvertą panašių vamzdžių. Šį kartą vamzdžiai vedė į visiškai priešingą pusę.
Išmėginęs duris, Nojus pajuto agresyvų šalčio impulsą. Taigi, dar vienos, kurioms atidaryti prireiks taškų... Bet dabar jis neketino švaistyti paskutinio taško, kai atsirado tiek daug naujų, neištirtų dalykų.  Šalčio impulsas ne tik nudegino ranką iki peties, bet tuo pačiu galutinai pažadino vaikiną iš sąstingio.

* * *

Pralaukęs naujojoje grotoje keletą valandų, jis taip ir nesulaukė kraupaus įvykio pasikartojimo. Didžiosios grandinės nė nevirptelėjo, keistasis narvas nesirodė nei iš viršaus, nei iš apačios. Belaukdamas, Nojus galop ryžosi susukti dar vieną trumpą filmuką apie pastaruosius įvykius. Tik prieš tai reikėjo nusiraminti ir sudėlioti tinkamus žodžius į vietas – kad nepasirodytų it koks mikčius. Antra vertus, po tokio nuotykio niekas pernelyg nenustebtų...
Nojus net pasigailėjo nenufilmavęs kraupiojo įvykio. Tačiau tokia mintis tetruko vos akimirką. Ramiai filmuoti, kai vyksta tokie reiškiniai? Nojus pažinojo keletą žmonių, kurie tikrai nebūtų praleidę progos, bet pats nebuvo vienas iš jų.
Vaikinas nufilmavo naująją aplinką ir nuosekliai susakė pastaruosius įvykius bei atradimus. Įrašas šį kartą gavosi truputį ilgesnis – dešimties minučių. Įkėlęs jį į internetą, Nojus grįžo atgal į startinę zoną ir, palikęs planšetę ant stalo, ėmė nuosekliai tirti visus naujus užkaborius, nepraleisdamas nė milimetro. Nujautė, jog reakcijos iš savo ištikimų gerbėjų nesulauks mažiausiai kelias valandas. Taigi – prie darbo.

* * *

Pypt Pypt!
„Dėmesio! Jums beliko 10% įkrovos! “

Nojus žiūrėjo į planšetės ekraną suraukęs antakius. Per paskutines kelias valandas jis stengėsi negalvoti apie švytintį vandenį. Nesiartino nei prie pompos, nei prie kibirų. Iššniukštinėjo visą naują teritoriją, tačiau taip ir neatrado nieko naujo. Regis, atrakintos erdvės pagrindinis akcentas buvo paslaptingasis narvas, kuris vis dar neketino rodytis.
Antra vertus... galbūt tai buvo geras ženklas? Nojus įtarė, jog narvas teturėjo vieną paskirtį – suskystinti kiekvieną, kuris pateks į jo vidų. Galbūt kai kitą kartą pasirodys, jis vėl nebus tuščias?.. Gal to daikto paskirtis buvo susidoroti su tais, kurie kažkaip neįtiko adminams? Sprendžiant iš to, ką kalbėjo įkalintas narve vyras, jis tikrai dalyvavo panašiame „pabėgimo kambaryje“, kaip ir jis pats. Ir matyt padarė kažką neatleistino.
Bet kodėl tada administratoriai pademonstravo egzekuciją Nojui? Koks tikslas? Vienintelė reali kliūtis didžiojoje grotoje buvo juodosios durys kitapus bedugnės ir vaikinas jau žinojo, kaip jas atverti. Tereikėjo paaukoti vieną tašką, kurį jis tebeturėjo.
... Nebent jis kažko dar nežinojo. Galbūt už tų durų jo lauks kažkas, ką reikės žūtbūt įvilioti į narvą?..
Nojus atvėrė užrašų knygelę ir ėmė žymėti visas svarbesnes idėjas.


Pypt Pypt!
„Dėmesio! Jums beliko 5% įkrovos! “

Iššokęs raudonas langas privertė atsidusti. Nuleidęs planšetę ant žemės, jis atsistojo ir patraukė link išėjimo. Prieš išeidamas metė žvilgsnį į keturias grandines. Šios nė nevirptelėjo.
Nepaisant švytinčio vandens kilmės, Nojus vis dar neketino pasiduoti. Norėjo išgyventi dar šiek tiek ilgiau ir įveikti šį prakeiktą pabėgimų kambarį, jei tai iš viso įmanoma.
Galų gale, tai ne jis gėrė švytintį vandenį. Tiesiog perpylė jį į bedugnę. O kas su tuo vandeniu vyko toliau, jis nenorėjo apie tai galvoti. Administratoriai viską suplanavo bei pastatė – juos Nojus ir ketino kaltinti.
Traukdamas tamsiais koridoriais jis nusistebėjo – jei narve ištirpdytas žmogus atsirado čia panašiomis aplinkybėmis kaip ir Nojus, už ką jis galėjo nusipelnyti tokios bausmės? Ką tokio galima nuveikti su planšete, kartimi, dviem kibirais ir pora žibintų, kas išvestų adminus iš kantrybės?
Nebent... narvas ir buvo ta priemonė, kuri sustabdė dalyvių egzistenciją. Tokiu atveju Nojus nujautė, ką nepažįstamasis galėjo padaryti. Matyt prarado kažkurį iš jam patikėtų daiktų. Pavyzdžiui, įmetė planšetę į bedugnę.
Bet jei tai tiesa, vietinė administracija buvo išties žvėriška.

* * *

Papildęs šulinį keturiais kibirais, Nojus dėl viso pikto grįžo į didžiąją grotą tikėdamasis kokių nors pokyčių. Tačiau viskas išliko po senovei, narvas taip ir neatsirado. Taigi, jis užgabeno ir likusius šešis kibirus, svarstydamas apie tai, jog dabar visa atrakinta teritorija pasidarė pernelyg didelė. Benešiodamas vandenį jis lengvai galėjo pražiopsoti kažką kitame gale.
Užnešęs visus dešimt kibirų, jis pagalvojo apie vienuoliktą bei dvyliktą kibirus, tačiau netrukus atsisakė šios minties. Per ilgai užtruktų.
Grįžęs į didžiąją grotą vėl atsisėdo į tą pačią vietą, po šviesos spinduliu ir ėmė kantriai laukti. Patikrinęs savo YouTube paskyrą pastebėjo, jog atsirado keli komentarai:

@BlissfullyNaked (prieš 15 minučių)
Taigi, dabar tavo žaidime atsirado taškų sistema? Ar tai reiškia, jog „pabėgimo kambarys“ virto paprasčiausiu RPG, kurį gali įveikti išliejęs į bedugnę kiek tik nori kibirų ir pasididinęs „galią“ iki maksimumo? Asmeniškai, man toks scenarijaus posūkis nepatinka... nors narvo idėja skamba įdomiai. Tęsk.

@IvanFromBurbash (prieš 11 minučių)
Sveikas. Galėjai nepatingėti ir nufilmuoti tą narvą.

Atsirado naujas, dar neregėtas lankytojas. Nepaisant abejotino pasiūlymo, Nojus nusišypsojo. Žinoma, dabar jam nereikėjo patarimų ar idėjų, tačiau kas žino – galbūt greitai vėl prisireiks. Kuo daugiau žiūrinčių bei dalyvaujančių, tuo geriau.

@FreshPotato (prieš 8 minutes)
Naujas urvas? Pradeda panašėti į kompiuterinę grafiką. Bet kokybė aukšta, taip kad gerai padirbėjai!

Komentaras, į kurį jis nežinojo ką atsakyti. Nei pasiginčysi, nei pasididžiuosi. Tad Nojus nusprendė į panašius nekreipti daug dėmesio.
Kol kas tie trys komentarai neketino daugintis, tačiau netrukus Nojus pastebėjo, jog jo filmų peržiūrų skaičius ėmė pamažu augti. Kažkas žiūrėjo jo darbus, tačiau neskubėjo komentuoti.
Vaikinas nusišypsojo pats sau. Pagaliau jo kanale įvyko mažas lūžis. Pagaliau jis tapo šiek tiek pastebimas platesnei publikai.

* * *

Išsėdėjęs vienoje vietoje dievai žino kiek laiko, Nojus galop nusprendė, jog narvo pasirodymas turbūt bus ypač retas vietinis reiškinys. Ta pirmoji „vieša“ egzekucija turbūt buvo tyčia užlaikyta, kad jis nepražiopsotų jos. Tarsi kompiuterinio žaidimo įvykis, kuris aktyvuojamas tik pasirodžius žaidėjui, ir ne anksčiau. Ir jei tai tiesa, tuomet kito įvykio jis greičiausiai sulauks tik pats nuveikęs kažką svarbaus. Pavyzdžiui, atrakinęs dar vienas juodąsias duris. Nojus turėjo tam atliekamą tašką, bet kol kas delsė jį panaudoti.
Jis jau iššniukštinėjo viską iki menkiausio akmenėlio ir netgi padarė mažą atradimą – toks smulkmeniškas aplinkos tyrimas kol kas nedavė jokių žymių vaisių. Nei anksčiau, nei dabar. Tiesą sakant, paslaptingieji adminai visus mįslių raktus padėjo jo panosėje jau nuo pat pradžių. Jie nieko neslėpė ir nepaliko jokių paslapčių nei po čiužiniu, nei čiužinyje, nei kur nors po akmeniu. Ir jei adminai elgėsi daugmaž nuosekliai, panašiai turėtų klostytis ir ateityje.

Taigi, dabar beliko trys keliai:

Pirma – laukti dar vieno narvo pasirodymo... kurio jis greičiausiai nesulauks. Galbūt narvas pasirodys tik jam atlikus kažkokį veiksmą. Arba visos tos egzekucijos čia yra ypač retos ir nenuspėjamos.
Antra – sunaudoti tašką ir atrakinti juodąsias duris. Tai būtų labai realus žingsnis į priekį.
Trečia – grįžti prie savo bedugnės ir užsidirbti daugiau taškų. Dalį jų panaudoti „galiai didinti“ ir pažiūrėti, kas nutiks.

Kol kas Nojui labiausiai įtiko trečias variantas. Taigi, jis liovėsi budėjęs prie grandinių, grįžo atgal į pradinę grotą ir ėmėsi ypač sunkaus darbo.