? x Kalbėk, širdie =(5)

Iš niekur lyg,
savaime lyg susižinau,
kad atsiranda laikas,
kuris kaip prieangis,
į kitą būtį atveria duris.
Ir vardą jos, beje, žinau,
bet suprantu,
kad jį mieliau išgirst
šventoriuje per giesmę.

- Tikrai, tikrai - per giesmę,
kalnai jau pereiti, Prany,
bet kol krūtinėje plaku,
te paglobos šventorius
kartu su kryželiu ir laukiančia žvake.
Kiek tai užtruks
ne tavo - mano valioje
kaip ir darbotvarkėje nežinia
kas ryt, poryt,
po metų ar daugiau..

- Kalbėk, širdie,
tu čia it buvusi?
Tai nauja man, nežinoma,
net nesuvokiu, kaip tai įmanoma.

- Nepyk jei nesuprasi, ką tariu.
Maniau, dar laiko nemenkai praeis,
kol vazoje žolynu įsiželsiu,
iš jos gi vėl atgal namo,
kur mano tėvonijoje
prasideda žmogaus lopšiai.

- Kalbi it emigrantė būtum,
tačiau nepykstu, nors... hmm ...
suprasti nepavyksta.

- Antai, šalia aušros,
pakibusi scena
pakibęs tavo rankos delnas...
Jis su vaza Marcinkonių.

- Vaza? Marcinkonių?
nors nepašauk kaip… kaip...
“Prany, begėdi, Bladukas aš,
bet nelikau,
(o ir kitiems neleidžiu)
ČIA poilsiauti urnoj pelenais. ”

- TAIP poilsiauti, -
atsiliepė Bladuką redaguodama širdis, -
ir pašnibžda:
- Į sceną kaip į teismą išeinu.
Nesibaidyk, tikiuosi neskaudės,
kaip ir ranka netekus delno,
tačiau ir man tai nauja...
-----____-----____
(Tikiu į tęsinį)