Ištesinti negalima nuteisti

(Priešistorė: Kostas – našlys, turi dvi mažametes dukras, rūpinasi jomis. Penktadienio rytą išeina į „Norfos“ parduotuvę maisto ir... ir negrįžta. Iškyla klausimas – kur jis dingo? Tapo per sunku? Pabėgo nuo atsakomybės. Eina metai – Kosto vis nėra; telefonu neatsiliepia (nepasiekiamas), nemoka dukroms alimentų.)

Kostas sunkiai budo, kaip jam atrodė, iš slogaus sapno. Rankos stipriai virve surištos už nugaros. Kojos supančiotos. Gėlė visą kūną, juto kraujo skonį burnoje. Liežuviu išstūmė tris priekinius dantis ir krenkštelėjęs juos išspjovė. Tamsu. Trūko oro. Sunkiai, netolygiai burzgė mašinos variklis – matyt, mašina gerokai padėvėta. Kostas suprato – jis „mikriuko“ salone ant purvinų grindų: „Kur jis? “, „Kaip čia atsidūrė? “, „Kas gi atsitiko? “ Gerai prisimena – pasiėmė 20 eurų ir išėjo į „Norfą“, savo džiaugsmeliams; dviem dukrelėm parnešti ko nors skanaus (po staigios žmonos mirties jos jam liko kaip džiaugsmo ir vilties spindulėliai, buvo jo paguoda). Mylėjo jas be galo ir dukraitės Kostą mylėjo, laukdavo grįžtančio iš darbo su didele šiluma mažose širdelėse. Kostas dirbo tarpmiestinių autobusų vairuotoju-konduktoriumi. Alga ne per didžiausia, bet motutei, žmonos mamai, prisidedant su savo pensija – galą su galu sudurdavo ir dar pramogoms likdavo.
          Kostas pabandė pajudinti kojas – smarkiai suskaudo. Suprato, kad jos varžiai surištos virve ar elektros laidu. Skaudėjo beprotiškai. Nežinia, kiek jau laiko kratosi tame „mikre“. Atmintis grįžo po truputį: jis išeina dovanų „savo stebuklėliams“ – „Norfos“ automobilių stovėjimo aikštelė, kerta ją – už kelių žingsnių durys į parduotuvę. Prieina iš matymo pažįstamas vaikinas, pasisveikina, paprašo cigaretės. Kostas išsitraukia pakelį „Winston“ ir... smūgis į smilkinį... kritimas į prarają...
    Greitai Kostas suprato – jis toje tratančioje, uždaroje erdvėje ne vienas. Girdėjo kažkieno kvėpavimą, prislopintą dejonę. Pasirodo – jie čia keturi: Pranas, Irmantas, Olius ir jis – Kostas. O čia atsidūrė visi tuo pačiu būdu – „Norfos“ automobilių stovėjimo aikštelė, prašymas rūkyti, smūgis... kritimas.
    Kankinamai lėtai slenka laikas: sekundės, minutės, valandos... Staiga, nemažindamas greičio, autobusiukas sustoja. Vaikinai užsirita vienas ant kito, skaudžiai susitrenkia – atsidaro durys, prieblandoje vyrai pamato tris aukštas figūras („spintas“) odiniais drabužiais, megztomis kaukėmis, rankose jie turi gitaros stygas. „Kam jiems tos stygos? “ Netrukus vaikinai ant nugarų pajuntą jų paskirtį. Grubios rankos nupjauna virve veržusias rankas ir kojas.
– Išlipt, mitriai!
Nežinia kiek laiko „ežiu“ susirietus ir pragulėjus ant „mikro“ grindų, ne taip lengva atsistoti, žengti žingsnį, „skruzdės“ bėgioja visu kūnu. Viena iš „spintų“ Kosto ranką surakina su Irmanto ranka, Irmanto ranką surakina su Prano, o Praną sujungia su Oliumi.
– Pirmyn! Nusimyžkit!
Smūgis gitaros styga per kojas ir nugarą kaip mat suvaro vyrus į autobusą.
    Važiavo jie dar ilgai – gal net visą parą. Kosto galvoje visą laiką sukosi vienintelė mintis: „ Kaip mano džiaugsmeliai? Kas joms atsitiko? Kaip laikosi motutė? Ką visi galvoja, kad jis negrįžo iš parduotuvės? “
    Išlaipino „muškietininkus“ (taip juo kartą pavadino „spintos“) viduryje tamsaus lauko – tamsu, nors pirštu į akį durk.
– Dabar gyvensite čia! Čia bus jūsų namai! Lietuvėlę pamirškite! Vardus taip pat pamirškit. Dabar jūs...
n-u-m-e-r-i-a-i! Aišku?! Cha-cha-chaaaaa! Visi marš į angarą.
Po smūgį gitaros styga per nugarą gavo visi – šiaip, profilaktiškai. Kostas gavo numerį „keturi“.
    Darbas angare – pragaras. „Gal pragare geriau? “, – pagalvodavo Kostas. Angare nei spindulėlio dienos šviesos. Vištas jie gaudydavo infraraudonųjų lempų šviesoje. Kiek laiko truko jų darbo diena? Laiko, kaip tokio, čia nebuvo. Ką valgė? Ogi žalius, kartais, virtus vištų kiaušinius, gaudavo ir sužiedijusios duonos gabalą, kartais likusios nuo baliaus vištienos. Kokia kalba kalbėjo darbdaviai? „Smūgis – keiksmažodis –smūgis. „Muškietininkai“ labai gerai išmoko suprasti tą „kalbą“ ir smūgių išvengdavo, na, o nuo keiksmažodžių gi neskauda.
      Kiek laiko tęsėsi tas košmaras, Kostas negali pasakyti – tikrai ne vienerius metus. Jis išmoko melstis, nors Lietuvoje niekada nesimeldė. Tik nuoširdus tikėjimas Dievu jį gelbėjo nuo beprotybės: „Dieve, padėk man.
Padėk man pamatyti savo „stebuklėlius“... Padėk... padėk... “. Ir taip diena iš dienos, naktis iš nakties...
      Kaip jam pavyko ištrūkti iš angarų vergijos? Drąsiai galima sakyti – STEBUKLAS. Kartą į vištininką atvažiavo
įtakingas „naujasis lietuvis“ su „fūra“. Ko? Na, gal pažįstami buvo, gal kokios skolos atsiimti ar atiduoti atvažiavo. „Spintos“ apie jį kaip apie karalių šokinėjo – taip tęsėsi gal parą, gal dvi... Kostas nutaikė momentą ir įsiropštė į „fūrą“, pasislėpė tarp tuščių vištų narvų ir kitokio šlamšto.
    Kelionė į Lietuvą buvo kur kas patogesnė – susitaisė guolį iš maišų; maišus pasiklojo, maišais užsiklojo. Važiavo veik kaip „karalius“, maisto buvo šiek tiek prisikaupęs. Kelio ne tiek jau daug – para be sustojimų. Sienas pravažiavo be jokio patikrinimo o visgi Europos Sąjunga.
    Kostas be didelio vargo sugrįžo į miestą, kuriame gyveno iki tų nelemtų įvykių, bet ne į savo namus – negalėjo pasirodyti dukroms be dantų, be plaukų, be dokumentų. Šiaip tai Kostui gerai – jis beveik namuose – savas kiemas, savas konteineris ir dokumentų niekas neprašo, prie konteinerio jų nereikia. Niekas jo neatpažįsta. Beveik kas dieną mato vieną dukrą (kita išvažiavo į Angliją), mato anūkę. Kostui gera širdyje, tik be galo skaudu, kad negali toks joms pasirodyti ir kaip paaiškinti, net nenumano.
    Kostas savo kieme stengėsi niekam nepakliūti į akis – maža kas, dar pažins. Atėjęs paprastai atsistodavo tarp konteinerių – taip buvo mažiau pastebimas, o pats galėjo matyti, kaip dukra su anūke išeina iš namų, lydėdavo jas akimis iki gatvės, kartais, eidavo paskui – taip sužinojo, kokį darželį lanko anūkė. Dažnai, labai dažnai kieme užsibūdavo iki vėlyvos nakties, kol užgesdavo kampinio buto langai pirmame aukšte.
    Ir šiaip mažakalbis Kostas dabar nuo visų, tokių kaip jis benamių, atsitvėrė tylos siena. Niekas nieko apie jį nežinojo – kas jis, kuo vardu, iš kur, kur rado prieglobstį. Tarpusavyje benamiai ir kiti, ateinantys į kiemą prie konteinerių, šio bei to paieškoti, vadino Kostą – Tyleniu.
    Kostui reikėjo kaip nors išgyventi – „gyvas žemėn neįlįsi“, nors šito jis kaip tik norėjo. Nuo lemiamo žingsnio sulaikydavo VILTIS... kada nors... kada nors... kada nors jis užkalbins dukrą ir anūkę – va, jau šiandien užkalbins, kaip nors užkalbins. Štai jos abi išeina iš namų, Kostas atsiskiria nuo konteinerio; jau jau užkalbins, bet balsas užstringa gerklėje, jis nuleidžia akis ir skubriai pro jas praeina.
    Mažoji netruko pastebėti tą keistoką benamį Tylenį, kas dieną ateinantį į jų kiemą ir ilgai stovintį prie geltonojo konteinerio. Ji nebijojo Tylenio – jis buvo KITOKS: prastais dėvėtais, bet švariais rūbais ir nunešiotais švariais batais. Mama jai sakydavo: „Vyrai visada turi būti švariais batais ir moterys turi būti švariais batais“.
    Šv. Kūčių diena pasitaikė nelabai šalta, truputį snyguriavo. Kostas, kaip buvo įpratęs, prisiglaudė prie konteinerio – buvo tvarkingais rūbais apsirengęs (dabar gerai – žmonės padėvėtus rūbus tvarkingai sudeda į maišelius ir palieka, gali pasirinkti kaip „liuksinėje“ parduotuvėje). Kostas jau seniai nebesidrovėjo knaisiotis rūbų krūvoje, tik maisto tai negalėjo rinkti... Šiandien šv. Kūčios. Kostą mintys nuneša į vaikystę, į kaimą: didelis namas, ūkiniai pastatai, pirtis, daug galvijų, kiaulių, paukščių, tėvas visada su pypke, atrodė, kad jis net miega su ta pypke. Kostas niekada nematė jo dykinėjančio, stovinčio be darbo, tėvas visada ką nors meistraudavo – buvo stalius. Kaimo moterys tik pas Levoną (tėvą) grėblius užsisakydavo.
– Levona grėblys pats grėb, – sakydavo.
      Kostas pamilo medį jau ankstyvoje vaikystėje – tėvas išmokė „prakalbinti“ medį. Iš po jo, dar vaikiškų pirštų, išbėgdavo miško žvėreliai, paukščiai, naminiai gyvuliai, pabaisos ir geraširdžiai kaukai. Motina... Motina, Kostui skaudžiai suduria širdį. Motina niekada nenustygstanti vietoje: ir darbe, ir dainoje, ir šokyje – visi darbai jos rankose „degė“. Degė – neliko Motinos. Nutrenkė žaibas. Na taip – viduryje baltos dienos nutrenkė. Nebuvo jokios audros, jokio lietaus ar vėjo. Netikėtai iš kažkur atsirado mažulytis juodas debesiukas, trumpai akimirkai aptemo dangus, švystelėjo ryškus kamuoliukas, bet trenksmo nebuvo. „Kamuolinis žaibas“ – kalbėjo žmonės. Tai jis įlindo per namo skliautą ir pagrobė Motiną, sėdėjusią prie lango – kaip sėdėjo, taip ir liko sėdėti, tik pajuodo, o žaibas po žeme nuėjo.
    Negalėjo Kostas Dievui atleisti, kad atėmė Motiną. Negalėjo. Nesimeldė. Nelankė bažnyčios.
– Nėra Dievo, – sakė.
      Kostas buvo vienturtis ir jam teko išverkti visas ašaras ir už save, ir už tėvą. Tėvas tik tylėjo, tylėjo iki mirties. Po motinos išėjimo jis išgyveno metus ir vieną mėnesį – tyliai išėjo paskui motiną. Vakare atsigulė, o ryte rado jį jau sustingusį, su pypke burnoje, giedras žvilgsnis buvo nukreiptas į langą (matyt, nebuvo užmigęs), pro kurį įsmuko tas nelemtas žaibas.
Pala pala – šiandien gi šv. Kūčios. Kūčios – Motinos kepti šližikai patys skaniausi, ir spanguolių kisielius, neragavo niekada skanesnio. Kosto akys sudrėksta (gal kas įkrito?).
    Netikėtai Kostas pajunta mažos rakutės prisilietimą – tai Mažoji anūkėlė. Mažoji jam paduoda permatomą dėžutę su šližikais ir litro talpos stiklainį spanguolių kisieliaus.
– Mano mama prašė tau perduoti. Pati ji ruošiasi Kalėdoms.
– Man? – nustemba Kostas.
– Tau tau.
ir nubėga. Kostas kaip per miglą mato mažas pėdeles sniege.
– Iš kur, po velnių tas rūkas? – jau garsiai klausia savęs Kostas ir rankove braukia per akis. Na, iš tiesų – iš kur netikėtai per šventas Kūčias atsiranda rūkas?
    Sugrįžęs į už miesto nuomojamą kambarėlį (nuomos jis nemokėjo, šeimininkė leido gyventi veltui, bet jis turėjo jai padėtų namų ūkyje), Kostas atsisėdo už nedažyto, ąžuolo lentų stalo. Stalą sumeistravo pats – šeimininkė davė lentų. Jam norėjosi apverkti visą savo gyvenimą: Motinos staigią mirtį, Tėvo išėjimą, žmonos netektį, savo vergavimą nežinomoje vištų fermoje, bet ašarų nebuvo, matyt, išverkė jas tada, kai žaibas išsivedė Motiną. Ilgai sėdėjo už to ąžuolinio stalo, dėliojo kūčiukus po vieną, skaičiavo skaičiavo. Jau aušo, kai rūkas nuslinko nuo akių, įsirangė sielos kamputyje – tegu pasilieka... Šiandien jau šventos Kalėdos. Kostas nusiprausė lediniu vandeniu, tiesiai iš šulinio, kad po nemigo nakties išblaškytų nuovargį.
„Kalėdos – stebuklų metas“ pasitvirtino senas kaip pasaulis posakis. Tuoj po Kalėdų, dar iki Naujų metų reikia nueiti į Migracijos tarnybą (gavo pranešimą) ir pagaliau galės gauti naują pasą, galės ieškotis valdiško darbo. Kostas nuėjo „kryžiaus kelius“, kol surinko visokias pažymas, pažymėles, pasidarė metrikų nuorašą, kad gautų pasą.
    Yra sakoma: „Vilką kojos peni“, o Kostą penėjo rankos. Taip taip – rankos: šeimininkei pagamino virtuvės baldus, kabyklą rūbams, išdrožinėtą žvėriukais ir besišypsančiais kaukais, šeimininkės draugei – lauko baldus, lentynas kaimyno garaže. Ir viskas iš tikro medžio, ne iš plokščių. Darbo buvo daug – tik spėk suktis. Buvo darbo, buvo ir pinigų – už kokybišką darbą klientai pinigų negailėjo – dar magaryčių pridėdavo. Bet reikėjo paso, kad galėtų susirasti valdišką darbą, susidėti prarastus dantis.
    Migracijos tarnyboje sutarė – tą didįjį dokumentų tvarkymą atidėti po visų švenčių. Taigi Kostas turėjo porą dienų „išeiginių“. Šiandien dar šventė. Šiandien jis nueis į savo kiemą, pamatys anūkę. Mažajai turi dovaną – mažą arkliuką ant pavažėlių (jis telpa delne), tokį pat, tik daug didesnį, buvo padaręs dukroms suptis. Jos jodavo „vaduoti“ Lietuvos. Nuo ko? Nagi „vaduoti“ ir tiek. Nežaidė dukraitės su lėlėmis – jų žaislai buvo Kosto kaltai, kalteliai, oblius, varstotas... Oi, pyko žmona ant jo už leidimą mažėms naudotis tais aštriais įrankiais.
    Įdėjo mažytį arkliuką į medinę dėžutę – dėžutės dangtelis buvo ažūrinis; vynuogių kekės pynėsi su neregėtais žiedais, dėžutės šonuose puikavosi po briedį devynragį, viską kruopščiai nupoliravo. Dėžutė tilpo delne. Darbas, veik, juvelyrinis – keli mėnesiai, bet galų gale buvo baigtas. 
    Žmogus planuoja – Dievas juokiasi iš jo planų – nepavyko Kostui šv. Kalėdų dieną atiduoti Mažajai žirgelio. Kostas pas šeimininkę dirbo visokius ūkio darbus – šlavė kiemą, kapojo malkas, katilinę kūreno ir už tai šeimininkė leido Kostui naudotis savo mirusio vyro gerai įrengtomis dirbtuvėmis. Kostas gi mėgo medžio darbus, tiesiog „svaigo“ stovėdamas prie varstoto. Šį šv. Kalėdų rytą reikėjo užkurti pečių. Kostas nuėjo į malkinę malkų, nedaug jų reikia – pora, trejetą glėbių. Ir atsitik taip – eidamas kiemu su antru glėbiu užkliuvo už ne vietoje numestos šluotos ir... kojos susipynė, krito Kostas kažkaip nevykusiai – atviras klubo lūžis.
    Ligoninėje Kostas pragulėjo visą žiemą. Gerai, kad jau turėjo laikiną pasą ir stovėjo Darbo biržoje – Ligonių Kasa apmokėjo gydymą. Ligoninėje kai kuriuos ligonius lankė socialinė darbuotoja. Sužinojusi sudėtingą ir skaudžią Kosto gyvenimo istoriją, pasirūpino, kad jam nemokamai suprotezuotų dantis.
      Tuos kelis mėnesius Kostą lankė ir rūpinosi šeimininkė. Ji kažkuo Kostui priminė Motiną – tokia pat darbšti, rūpestinga, su raukšlelėmis apie akis. Kostas ir vadino ją „Motina“.
    Išėjęs iš ligoninės Kostas pagaliau baigė tvarkyti paso reikalus – užtruko porą dienų. Dabar jis nei iš tolo nepriminė to bedalio, grįžusio iš „vištų pragaro“: aukštas, tiesus, tik truputį šlubuojantis, atviro liūdnoko veido, su trumpute žilstančia barzdele, siaurais ūsiukais – tikras aristokratas, tik plaukai taip ir neataugo, bet tai savotiškai tiko.
    Laikas ėjo, bėgo, dundėjo. Kostas sukosi kaip voverė rate – reikėjo baigti pradėtus darbus. Pilną uosio medžio svetainės komplektą vietiniam verslininkui reikėjo paskubėti pabaigti, nes užmokestis buvo geras. Valdiškas darbas neleido visiškai „panirti“ į „chalturkę“.
    Kostas sėdėjo kieme, kur ankščiau gyveno prieš tą nelemtą dingimą. Diena jau buvo persiritusi į antrą pusę – tuoj turi iš darželio grįžti Mažoji. Bet – kas gi čia? Mažę lydėjo kita dukra, matyt, grįžo iš Anglijos. Kodėl? Kostas ištiesia mažą medinę dėžutę anūkei.
– Tai tau už kūčiukus ir kisielių. Prisimeni?
– Prisimenu. Mama ligoninėje – jai koma.
–???!!!???
    Kostas net sustingo, žodis užstrigo lūpose, ranka beveik kilo žegnonei. Jo link, kiek atsilikusi nuo Mažosios, ėjo kaip iš akies traukta jo mirusi žmona: aukšta, tiesi, nepasakysi, kad apkūni, bet sveikai pilno kūno sudėjimo, kas jai labai tiko, apsirengusi pusilge chaki spalvos suknute – Vyresnėlė (Balandė raiboji). Kaip antras lietaus lašas – tiksli motinos kopija. Dukra viską paveldėjo iš motinos: kūno sudėjimą, laikyseną, eiseną, plaukų spalvą, tik akys, rudos kaip kaštonai, buvo jo – Kosto.
    Kai Kostas taip netikėtai ir mįslingai dingo, ji buvo paauglė, o dabar – dabar jo link ėjo subrendusi, savo vertę žinanti elegantiška moteris. Ji sustojo per kelis žingsnius nuo Kosto ir Mažės, iki skausmo pažįstamu judesiu krestelėjo ilgokus kaštoninius plaukus ir užsikišo už ausies (taip visada darydavo žmona, kai sutrikdavo). Sekundė, kita tylos ištįso... Atrodė, kad praėjo amžinybė.
– Tėti?
„Iš kur tas netikėtas rūkas viduryje vasaros dienos? “
– Balande, mano raiboji...
Ištirpo nesimatymo metai, ištirpo priekaištai, ilgesys. Tėvas ir dukra. Mažoji nustebusi žiūrėjo ir stebėjosi, kodėl teta apsikabino Tylenį ir pravirko. Kodėl ji verkia? Kostas virpančiais pirštais glostė dukros pečius, lūpomis rinko ašaras, o tų ašarų buvo daug...
– Na, na, aš grįžau. Viskas gerai. Aš grįžau.
Balsas trūkčiojo, trupėjo, žodžiai strigo galugerklyje, o tų žodžių kaip ir nereikėjo.
    Kostui mažumėlę nejauku, užėjus į namo, kuriame gyveno laiptinę, – viskas čia buvo pasikeitę: laiptinė išdažyta šviesia smėline spalva, pakeistos pašto dėžutės, visų butų durys „šarvo“. Jauku. Butas taip pat neatpažįstamas – padarytas „europinis“ remontas. Labai jauku, nepasakysi, kad prabangu, bet visur jaučiasi rūpestinga šeimininkės ranka. Subtilų skonį ir dizaino nuojautą dukra, matyt, paveldėjo iš senelės, Kosto motinos.
    Tėvas ir dukra susėdo virtuvėje prie stalo, pirkto antikvariate. Tylėjo abu. Tyla nebuvo slegianti, o kažko nenusakomo žodžiais pilna. Mažoji atidarė tą mažą medinę dėžutę, išėmė mažutį žirgelį ant pavažėlių, padėjo ant stalo ir piršteliu stuktelėjo pavažėlę, žirgelis pradėjo suptis.
– Tėti tėti. Tu tu – juk tai mūsų žirgelis. Aš papuošiu žirgo galvą pinavijomis... Pameni?
–?
– Ją nutrenkė mašina pėsčiųjų perėjoje. Jau mėnuo kaip komoje. Iš karto krito į komą, – pasakojo dukra. Vardo neminėjo – yra toks prietaras, kad jei žmogus prie mirties, negalima minėti jo vardo. – Atskridau pabūti čia, o paskui pasiimsiu pas save į Angliją. Jų tėtis žuvo statybose Airijoje, kai Mažei buvo metukai.
    Į ligoninę išsiruošę dviese – Mažąją pažiūrės kaimynė, ėjo pėsčiomis – nedaug to kelio, trys autobuso stotelės, oras vasariškai gražus, o ir skubėti nėra ko – laikas, tarsi sustingęs, skubėdamas nieko nepakeisi. Laukti, laukti, laukti... Ligoninė įsikūrusi sename parke, čia daug žalumos, gėlių – gyvatvorės tvarkingai iškarpytos; prie įėjimo suformuoti drambliai ir tylu tylu, o kalbėti garsiai, tiesiog, šventvagystė.
– Prisėskim. Pasikalbėkim. Papasakosiu.
– Prisėskim.
Po trumputės tylos dukra pradėjo pasakoti:
– „ Mes laukėm tavęs tada. Praėjo valanda, praėjo ir antra – tavęs nebuvo. Tavo Nuostabusis Drugelis pradėjo šniukščioti ir netrukus įsiverkė, įsiraudojo – motutė niekaip negalėjo jos nuraminti, tik kai pasodino ant žirgelio ir uždainavo „aš papuošiu žirgo galvą pinavijom... “ nurimo. Motutė negalėjo rasti sau vietos, tai prie lango, tai prie durų ir vėl – prie lango, prie durų, taip iki vėlaus vakaro. Apskambino visus draugus, kaimynus, ligonines, morgus, kreipėsi į policiją – rytas nebuvo protingesnis už vakarą, mes nieko nesužinojome. Motutė kažkaip susistiprino, suėmė save į rankas – neraudojo, nesiskundė, nieko nesakydama rūpinosi mumis ir mums nieko netrūko – aprengtos, apautos neprasčiau už kitus. Aš baigiau profesinę mokyklą, įsigijau kirpėjos modeliuotojos specialybę, išmokau daryti makiažą, manikiūrą, pedikiūrą ir, progai pasitaikius, išvažiavau į Angliją, kur dirbu iki šiol prestižiniame grožio salone. Sekasi gerai – uždarbiu nesiskundžiu, su draugu nuomojamės namą, vaikų dar neturime. O tavo Nuostabusis Drugelis – siuvėja. Šauni siuvėja – turi nedidelę siuvyklėlę, pati dirba, modeliuoja ir siuva rūbus turtingiems klientams, turi dvi pagalbininkes. Verčiasi gerai – užsakymų netrūksta... netrūkdavo. Motutė tik porą metų, kaip mirusi – šio amžiaus rykštė – insultas. Ramiai sėdėjo fotelyje, žiūrėjo mėgstamą serialą ir užgeso. Dabar jos tik dviese, jau sakiau, kad Mažės tėvelis žuvo. Ilgėjosi Drugelis (vardo neminėjo) ilgėjosi tavęs ir iki šiol nenustojo laukti. “
    Į palatą nuėjo jau pavakary. Ilgi ligoninės koridoriai tušti tuštutėliai, tik budinčios sesutės savo poste vartė užsienietiškus madų žurnalus ir tyliai šnabždėjosi. Pamačiusios tėvą ir dukrą atsakė:
– Viskas taip pat. Rytoj iš ryto bus konsiliumas – atvažiuos profesorius iš centro.
    Už ligoninės langų jau tamsėjo, pamažu tai vienur, tai kitur žiebėsi šviesos – žmonės gyveno savo gyvenimą; virė vakarienę, skaitė knygą, žiūrėjo televizorių, prieš miegą vaikams skaitė pasaką. Ligoninėje ramu, tylu, jauku. Kostas su dukra pravėrė palatos duris – palata vienvietė. Kairėje – spinta stumdomomis durimis lankytojų rūbams, šalia maža spintelė su stalčiais. Dešinėje – kriauklė, „vėjelis“ rankoms nusausinti. Palatos viduryje – lova. Lovoje – Nuostabusis Drugelis. Veidas baltas baltas, baltesnis už baltą ligoninės patalynę, užmerktos akys įrėmintos ilgų blakstienų. Nežiūrint, kad ji buvo apraizgyta laidais, laideliais – buvo graži. Tas grožis ne visai moteriškas, kažkoks išskirtinis, traukiantis žvilgsnį, stebino stulbinantis panašumas į tėvą.
    Tyliai zirzė aparatai, švietė, mirksėjo lemputės, prietaisų monitoriuose judėjo kreivės. Jeigu ne ta aparatūra, galėjai pagalvoti, kad ji ramiai miega. Ir taip jau mėnuo. Ar yra viltis? Viltis visada miršta paskutinė. Visą tą laiką su Drugeliu būna vyresnioji slaugytoja, maitina švirkštu, prausia, kalbina – jokios reakcijos. Na, negalima pasakyti, kad nėra „jokios“ reakcijos, kartais virpteli blakstienos, ar vos vos krusteli ranka, bet taip nežymiai, jog pagalvoji, kad tik pasirodė, bet tai teikia vilties.
    Rytoj bus konsiliumas – jo metu teks gydytojams priimti sprendimą, sunkų sprendimą, ar atjungti aparatūrą. Kostas viską supranta, bet širdis negali patikėti, kad jo Nuostabusis Drugelis nebeplasnos.
– Aš pasiliksiu iki ryto. Vienas pasiliksiu.
Vyresnioji dukra išeina, slaugytoja tyliai uždaro duris – suprantama, bus atsisveikinimas, sunkus, skaudus atsisveikinimas. Kostas atsisėda ant kėdės, paima dukros ranką, lenkia vieną pirštą po kito: „bėga pelytė per kalnelį, ieško pelytė urvelio“... Nežinia ko jis įkiša ranką į švarko kišenę ir užčiuopia žirgelį (be dėžutės) – tai Mažoji, niekam nematant, įdėjo, kad jis nuneštų mamai. Kostui vėl akyse rūkas. Na, iš kur jis palatoje? Reikia pravirkti, išverkti visą sunkumą. Bet kaip? Tai galbūt paskutinė naktis, kai jis mato mylimiausią dukružę – savo Svajonę, Viltį, Amazonę – žadėjo jai nupirkti tikrą žirgą, kuriuo galėtų joti laukais, vaduoti Lietuvos. Paskutinė naktis. Laikrodžio rodyklė artėja prie vidurnakčio, persirita, artėja prie trečios valandos – „Vilko valandos“. Kodėl šis laikas taip vadinamas, kodėl ne „zuikio ar ežio valanda“?
    Kostas suklumpa prie lovos, įdeda į bejausmę, nors šiltą dukros ranką, žirgelį, sugniaužia savo dideliame kumštyje, bučiuoja ir šnabžda: „Tu papuoški žirgo galvą pinavijom“ ir pradeda pasakoti. Pasakoja apie viską nuo pradžių, kaip išėjo iš namų pirkti dovanėlių, kokie keliai ir kur nuvedė nuo namų, kaip ilgėjosi ir tvirtai tikėjo, kad sugrįš, sugrįš namo.
– Aš sugrįžau. Aš jau sugrįžau. Aš čia. Ir tu sugrįžk.
    Kostui nebereikėjo galvoti, kaip pravirkti, kaip išverkti tuos ilgesio metus. Jis nekūkčiojo – ašaros biro, ritosi, tekėjo upeliu, sunkios karštos ašaros su malda į Dievą. Kartojo ir kartojo vienintelį žodį – „Dieve“. Tame žodyje tilpo viskas, ir nereikėjo jokios kitos maldos: „Dieve, Dieve“... Elektroninis laikrodis skaičiuoja sekundes, minutes, valandas – netrukus bus rytas. Kostas vėl lūpomis paliečia ranką, kurioje įdėtas žirgelis. Ranka virpteli. Pasirodė? O ne, ne pasirodė. Supypsi aparatai, monitoriuose šokteli kreivės – 4. 35 val. – baigėsi „vilko valanda“. Į palatą skubiai įeina budinti seselė su gydytoju. Vos vos girdimas balsas:
– Aš viską girdėjau, tėti.
Jis Kostui gražesnis už gražiausią muziką. Kas buvo vėliau Kostas nelabai prisimena, tik suvokė, kad Nuostabusis Drugelis sugrįžo, sugrįžo į gyvenimą. 
    Rytas ligoninėje buvo ne eilinis – ne taip dažnai, po mėnesį trukusios komos, pacientas atsibunda. Profesorius nuoširdžiai džiaugėsi ir spaudė Kostui ranką, stebėjosi dukros panašumu į tėvą. Pamatęs žirgelį, tarė:
– Aš vaikystėje taip pat tokį turėjau, tik didelį, kuriuo „jodavau“.
    Dažnai, labai dažnai džiaugsmas „pakimba“ kažkur, matai jį, bet turėti jo negali. Profesorius ištaria skaudžią frazę:
– Jūsų dukra niekada nevaikščios.
– Kaip tai nevaikščios? Kojos gi sveikos.     
– Kojos kojomis, jos sveikutėlės, bet jūsų dukrai sužalotas stuburas, medicina dar nesugeba susiūti ar suklijuoti stuburo nervo. Tačiau ji galės sėdėti ir judėti vežimėliu. Ir taip jau stebuklas, kad pakilo iš komos ir gali kalbėti.
    Tolesnis gydymas sekėsi gerai – jaunėlė sparčiai stiprėjo. Po trijų savaičių ją išsiuntė į reabilitacijos centrą tolesniam gydymui ir mokytis „vaikščioti“ naudojantis vežimėliu. Vyresnioji dukra išskrido namo į Angliją. Ką čia jai veikti – jaunėlė sparčiai taisėsi, ja rūpinosi tėvas. Dabar, kol Nuostabusis Drugelis reabilitacijos cente mokosi gyventi iš naujo, Kostas apsigyveno jos bute drauge su anūke, jie puikiai sutaria. Puikiai Kostas sutaria ir su darželio auklytėmis, mat, už „ačiū“ sutvarkė spinteles rūbinėje, žaidimų aikštelės inventorių.
    Atėjo diena, kai dukra turėjo grįžti namo. Reabilitacijos centre ji išbuvo tris mėnesius, puikiai išmoko „varinėti“ vežimėliu, tarsi tai būtų nuosavos kojos. Dukros grįžimui Kostas pasiruošė – gavo leidimą įvažiavimą į butą padaryti per balkoną. Mažos pertvarkos reikėjo ir bute, bet tai buvo mažmožiai – rankena tualete, dušinėje atlenkiama kėdė, virtuvėje, patogesnėje vietoje, ištraukiama pjaustymo lenta, patogesnis priėjimas prie indaplovės. Prieš dukros grįžimą, butą iš pagrindų sutvarkė buvusi Kosto šeimininkė Motina.
    Jau porą savaičių, kaip jie gyvena trise. Dukra grįžo į savo siuvyklą, Kostas išrūpino leidimą įrengti įvažiavimą į patalpą. Braižyti modelius ir matuoti klientus dukrai puikiai sekėsi, galima sakyti, dar geriau negu iki tos nelaimės – padaugėjo užsakymų. Dabar čia siūdinosi kostiumus ir vyrai, visgi smalsu – siuvyklos šeimininkė neįgali gražuolė.
    Kostas nusipirko, tiesa, ne tokia jau naują „Hondą“, bet visai dar padorią – talpi, patogi, manevringa, nuveža ir parveža dukrą į darbą. Tiesa, „Honda“ – Kosto darbo įrankis – dabar jis išvežioja iš bazių prekes į parduotuves, pristato užsakymus turtingiems klientams. Visada punktualus ir tvarkingas vairuotojas netruko užsitarnauti valdžios pasitikėjimą, pagarbą ir didesnį atlyginimą.
    Šiandien nei Kostas, nei dukra neina į darbą – šiandien bus teisiamas ją pertrenkęs ir iš įvykio vietos pasišalinęs vairuotojas. Tiesa, vėliau sugrįžęs ir prisistatęs policijai.
– Stot, teismas eina.
Teisiamajam gal 22–24 metai. Jis už užtvaro. Visai netoli – jo žmona, tikriausiai vienmetė, vienas vaikutis, kokių trejų metų, kitas ant rankų, gal pusantrų. Žmona ašaroja, gėdijasi ašarų, braukia jas tai delnu, tai kumščiu.
– Atsižvelgiant į tai, kad teisiamasis gailisi, kad turi mažamečių vaikų, žmona laukiasi ir jis savanoriškai pažada atlyginti gydymosi išlaidas, teismas nutaria – teisiamąjį paleisti iš teismo salės.
    Policininkas atidaro užtvaro vartelius. Tuoj pripuola mažasis (toks panašus į tėvą) ir įsitveria jo rankos, žmona, šiek tiek drovėdamasi, prisiglaudžia prie vyro. Visi keturi prieina prie Kosto su dukra.
– Aš... aš atlyginsiu.
Akys nuleistos, balsas tylus ir truputį virpa.
    Po teismo praėjus gal porai savaičių, Kostas sako savo moteriškėms:
– Šeštadienį būkite pasirengusios – važiuosime truputį papramogauti.
Kaip tarta, taip ir padaryta. Šeštadienis pasitaikė labai graži diena. Dukra šalia Kosto, o anūkė vaikiškoje kėdutėje ant galinės sėdynės. Visiems smagu, visi sutartinai švilpauja. Kur jie važiuoja – mažytė paslaptis. „Honda“ sustoja prie žirgyno. Izolinai, tai dukros vardas, širdis suplazda smarkiau nei drugelio sparnai.
    Kostas stumia taku Izolinos vežimėlį link žirgų aptvaro, šalia tipena Mažoji su žirgeliu rankytėje – niekada su juo nesiskiria. Visi sustoja prie aptvaro. Prie jų atveda juodų juodžiausią žirgą. Žirgas truputį muistosi, prunkščioja, bet trenerio patapšnotas, nurimsta.
– Čia jūsų Soliaris, o aš būsiu jūsų treneris ir pagalbininkas. Viskas bus gerai. Susidraugausim. Soliaris ramus žirgas ir turi patirties darbui su vaikščiojimo problemų turinčiaisiais.
    Mažas gi tas pasaulis. Treneris – tas pats vaikinas, paleistas iš teismo salės.