Šaunus kaimo seniūnas

Mūsų kaimo seniūnas vaikšto ežero vandens paviršiumi kada tik nori.
Nešasi po pažastimi dvi plonas papkeles ir eina virš vandens, iš akies pasakysiu, koks šimtas metrų nuo kranto.
Mes – tai aš ir mano Mylimoji – sėdėjom valtyje ir svarstėm, kam priklauso butas Lietuvos kurortiniame miestelyje.
„Mano motinai priklauso.“ – mylimoji pradėjo konfliktą.
„Nupirkom už mūsų pinigus.“ – nutariau rėžti tiesą jai į akis.
„Norėjau ir užrašiau.“
„Apvogei mane. Pažeminai.” – laikiausi oficialios tiesos.
„Paduok į teismą.” – sugargaliavo ir žiūri stambiomis lašišos akimis.
Man baigėsi išsiauklėjimas, kantrybė. Atsistojau valties priešaky ir kiek jėgos leidžia ėmiau siubuoti ir tegul bus, kas bus.
Mylimoji tupiasi valties dugne lyg antis ant šaltų kiaušinių.
„Nustok, sakau.“ – jos balse išgirdau baimę.
„Paduok į teismą” – keršijau jos paties ginklu.
„Ir paduosiu.“
„Pirmyn!” – sušukau ir pritūpiau.
Valtis sutratėjo prastai išdžiūvusiomis lentomis ir mus abu išmetė tarsi supuvusią žuvį.
Skendom.
Mus traukė į gelmę nepaprastai stipri vandens srovė.
Judėjom taip greitai, kad ir kvėpuoti nebereikėjo.
Nežiūrint gerų plaukimo sąlygų, praradau sąmonę.
Pramerkiau akis jau toli nuo vandens paviršiaus.
Mylimoji sėdėjo ant suolelio ir dairėsi, ką čia dar pavogus. Kvaila mintis, bet ji man atėjo pirma.
Kvėpuoti buvo lengva. Sėdėjom tarsi uoloje, virš mūsų gaubte spindėjo lempa.
Sparčiu žingsniu įėjo Seniūnas, rankoje jis laikė dvi papkeles.
„Norit namo?“ – seniūnas pažvelgė mums į akis.
„O galima?“ – nustebau, nes jau tikėjau mirusiųjų karalyste.
„Jeigu paskubėsit, suspėsit prieš vartams užsidarant.“
„Kokiems vartams?“ man pasirodė, kad jis kalba apie dangaus vartus.
„Galit pasirinkti.” – seniūnas parodė dvi žalias papkutes, – „Čia po vandeniu turim daug nekilnojamo turto. Gal norit įsigyti?“
„Norim!“ – sušuko moteris.
„Žinokit, pavėluosit, vartai užsidarys ir jūs lavonai.”
„Perkam.“ – kokia sodri ugnis jos akyse.
„O pinigai?“ – uždaviau klausimą.
„Parduosim tavo sodybą.“
„Ne!“ – sušukau.
Moteris nustebo, nes niekada neprieštaravau.
„Apsisprendėt?“ – seniūnas iškėlė papkeles.
„Klausyk manęs ir gyvensi gerai“ – ji linktelėjo seniūnui „Taip“ ir mostelėjo ranka.
„O dabar neatsigręždami – tiesiai. Jeigu atsisuksit atgal – jūs lavonai, jeigu neatsisuksit, gal spėsit ir vartai neužsidarys“ – seniūnas davė startą.
Mums įsibėgėjus, kelias staiga baigėsi ir mes nėrėm į vandenį.
Buvo didelis noras atsisukti, pamatyti, gal ji skęsta? Turiu jai ištiesti ranką, tiek metų gyvenom kartu. Suspaudžiau kumščius ir vos vos įveikiau šitą kvailą norą atsisukti.
Ėmė trūkti oro.
Apsvaigęs išnėriau į paviršių, šalia plūduriuojančios valties.
„Parduosi sodybą?” – pasigirdo man už nugaros Mylimosios balsas.
„Ne!” – pasakiau ir čia mano kantrybė trūko, trenkiau irklais per vandenį.
Ir… atsisukau.
Mylimoji skendo. Ėmiau irkluoti tolyn.
Pasirodė seniūnas glėbyje nešėsi gyvą ar mirusią mano Mylimąją.
„Kodėl tu atsisukai??? Kodėl???“ – šaukė jis ir aidas klajojo ežero krantais.
Tikrai, kodėl aš atsisukau į praeitį?