Apie daiktų prigimtį

pjūklai dalgiai nei ašmenys aštrūs skustuvo
savaime neturi nei blogio nei gėrio
sakydavo tėvas

braukdamas per muiluotą veido ražieną

peilis tas pats ir duonai raikyti
ir žeisti
ir žaisti įsauly laidant ant sienos
gelsvus zuikučius

šviesa perbėga veidu
šviesa kuri apakina

todėl šešėlis suteikia aiškumo

kai rainelėje drumsčiasi vakaras
žiedadulkės aitrios
jau taip nebedegina

bet vis tiek sunku susivokti savy

išgerk
sakydavo tėvas –
mąstysi blaiviau

saiku atmatuodamas
savo duoną ir savo vyną

gali amžinybę žiūrėti
į laiko ašmenimis šliaužiančią sraigę
su vyno ąsotėliu ant nugaros
su kiaukuto karstu
lėtai tempiamu amžinybėn.

Daiktas neturi jokios prigimties

pjūklas šiepia dantis
pagal šeimininko komandą

o kokia šiluma pareina iš rankų į rankas
perduodant kirvio ar dalgio kotą

pavaduoki mane
pavargau
kapot sumedėjusias slibino galvas

ir išties – žaibo pentis praskelia medį
nugriaudi atlaidus tėvo juokas

visada pirmiausia ateina šviesa
po to garsas
kanopom dundančių raitelių

o gal tiesiog per šlapią žolę
vaiko basų kojelių
teškenimas

tikroji vienatvė išryškėja tada
kai pjūklui su dvejomis rankenomis
nėra užvadėlio

kai namuos skersvėjis traukia
dantukais per strėnas

prieš
užtraukiant užuolaidas
kūčių vakarą 
prieš taisant silkę pataluose

nuskamba senas tėvo prisakymas 
peilį nuplauk šaltu vandeniu

kai lupsi
sluoksnis po sluoksnio
savo sielos svogūną

kad tiesiog negraužtų akių...