Koshi varpeliai

Pasakyk, kad sapnuoju, kad viskas netikra:
Ant medžio kabantis, apdriskęs,
dar pernai nukristi turėjęs lapelis,
Giliai molyje  klimpę  stirnos kanopos,
Gyvo medžio šaka apglėbusi laiko sausą,
nulūžusį kito medžio kamieną,

Jausmas panašus į ežerą kaustančio ledo poškėjimą,
į...
į...
į lietų.

O tu? O tu? Tu kaip?
Nenuskendai?  Dar plūduriuoji? Kimbi į plūdenas?
Bandai kabintis už bangelių blaškomos putos?
Tebesapnuoji pūgas, gaisrus, nuplėštom burėm fregatas?
Aš?
Nenuskendau. Dar plūduriuoju.
Vis lankstau iš popieriaus laivus. Šnabždu:
Išplauksiu. Aš išplauksiu.
Į seklumą, į krantą.
Į dykumą.
Šnabždi ir tu?
Šnabždėk.
Tiki?
Žinoma,
Šiek tiek užtruksim kol išmoksime tyliai, be triukšmo,
be nereikalingo mataravimo rankom
nurimt ir nuskęst.
O tada pažadėk,  kad padėsi lig ryto skaičiuoti avis,
Pažadėk,  jei liūdėsim kaip į liūdesį klimpę
Žydėti pamiršę aguonos
Ar svyruosim kaip nendrės,
Ir nebenulaikysim šakose įsisukusių paukščių lizdų,
Man kartosi, kad galim numesti spyglius, bet stovėti.
Jei supyksiu, primink man,  kad suspausčiau rankoje dilgelę
Ir stebėčiau koks pyktis kvailokai skaudus.

Prašau,
Pameluok, kad gyvensim ilgai ir būsim laimingi.
Tyli.
Girdžiu skamba tavo rankose
Koshi varpeliai: žemė, vėjas, vanduo ir ugnis.
Ir nėra kito būdo,
tik
patikėti:
Žolės mėlynos,
žalias žalias dangus.