Prisilietimai

Temperatūra – apie trisdešimt septynis. Palietęs patikrinau pirštu. Iš esmės, tokia pati kaip ir kūno. Nei per karšta, nei per šalta. Tobula, pamaniau sau, tačiau vos pažvelgus į veidrodį visas menamas šios situacijos tobulumas bemat išnyko. Neviltis. Priešais save matau ne pagal amžių gilios nevilties išvagotą pailgą veidą. Jei šią akimirką mane matytum, greičiausiai viso to net nepastebėtum. Tavo žvilgsnį iš karto apgautų didelė tiesi nosis, ilgi tamsūs plaukai, lyg iš titnago iškaltas aštrus žandikaulis. Gražiai atrodai, pagalvotum, nes niekada taip ir neįsižiūrėjai į mano akis.

O tavąsias, nors ir labai trumpai, aš mačiau. Negalėčiau pasakyti ką tuo metu buvai apsirengus, kaip atrodė tavo kūnas ar net veidas. Kai dabar užsimerkęs bandau visą tai prisiminti, nematau nieko, išskyrus tą lyg iš pačių giliausių vandenynų išplėštą tavo akių mėlį.

Tu stovėjai kitoje gatvės pusėje anapus perėjos. Visas miestas tądien skendo nykiame vėlyvos vasaros tingulyje. Nors buvo baisiai karšta, dėvėjau juodą odinę striukę, be kurios jau seniai niekur neinu iš namų. Nesvarbu, kad kakta nusėta prakaito lašais, o permirkusi nugara nemaloniai dilgsi, norėjau bent šitaip pasijausti esąs vyras. Kaskart prieš išeidamas iš namų, kone rituališkai paspoksodavau į save veidrodyje, bandydamas desperatiškai save apgauti, jog su šia odine striuke man pagaliau pavyks patraukti kieno nors dėmesį.

Žiūrėdamas į tavo švytinčias mėlynas akis kitapus perėjos, pagaliau pasiekiau aukščiausią saviapgaulės laipsnį. Efekto sustiprinimui, iš visų jėgų įtempiau žandikaulį, o rankas susikišau į kišenes. Stengiausi nežiūrėti į tave visą laiką idant nepasirodyčiau kaip koks keistuolis. Tavo akys visą laiką buvo nukreiptos į mane, tačiau rodėsi, jog tu manęs nematai. Tarsi manęs čia nė nebūtų. Bet aš ten buvau. Ir labai stipriai troškau, kad pagaliau pamatytum mane.

Atsimerkęs vėl pirštu patikrinau temperatūrą. Ji išliko nepakitusi. Gal jau lipti? Ko gi aš čia laukiu? Giliai atsidusęs vėl pasižiūrėjau į veidrodį. Veidas atrodė dar labiau ištįsęs ir pavargęs. Paakius puošė du dideli pilki maišai. Lūpų kampai, kad ir kaip stengiausi juos pakelti, liko nusvirę žemyn. Visiška priešingybė nuo to, kaip jaučiausi vos prieš gerą valandą prie perėjos. Juokinga, kaip žmogų gali visiškai palaužti vienas tarsi niekuo neišsiskiriantis mažytis kasdienybės epizodas. Juk diena iki tol ėjosi visai neblogai, sakyčiau netgi puikiai. Iki kol neužsidegė žalias šviesoforo signalas.

Ėmėme neskubėdami eiti vienas link kito. Bandžiau iš paskutiniųjų susitvardyti nepasileidęs visu greičiu į tave. Troškau tave užkalbinti čia pat, judrios gatvės centre. Mudu stovėtume, žiūrėtume vienas kitam į akis ir ramiai šnekučiuotumės, kol pro mūsų nieko nebejaučiančius kūnus kiaurai lėktų automobiliai. Aš nebesidrovėjau. Ėjau link tavęs užtikrintai, be menkiausios abejonės mintyse. Nors aplinkui buvo nemaža grupelė gatvę kertančių žmonių, aš, užtaikęs momentą, sustojau tiesiai priešais tave.

Tu, regis nesupratai kas vyksta. Tavosios akys šiek tiek prigeso. Nebežinau ar pasakiau tau kažką ar ne, atsipeikėjau tik išgirdęs automobilio garso signalą. Net jei ir pasakiau, nežinau ar tu mane supratai ar bent jau išgirdai. Tik žinau kad taip ir nespėjai įsižiūrėti į mano akis, į tą pagalbos besišaukiantį žvilgsnį. Vos jį išvydus, nusukai savo mėlynas akis ir paspartinai žingsnį, palikdama mane stovėti gatvės viduryje. Automobilis manęs nenutrenkė. Po jo signalo, pabėgėjau ligi kitos kelio pusės, taip ir nė karto neatsisukdamas atgal. Karštas prakaitas lėtai varvantis mano kūnu akimirksniu virto šaltu. Supratau, kad turiu grįžti namo.

Gal jau visgi lipsiu. Vėl pirštu patikrinau temperatūrą. Tokia pati kaip ir kūno. Kaip ir tavojo kūno. Įlipau. Užskleidžiau užuolaidą. Atsisėdau. Jaučiau tavo prisilietimą. Jis nuo galvos lėtai perėjo prie kitų kūno vietų. Tu mane šildei. Padėjau galvą ant kelių. Jaučiau kaip tu savo šiltomis srovelėmis ją glostei.

Supratau, kad tik čia man nereikia jokios odinės striukės. Man čia nereikia jokio įtempto žandikaulio. Šitame pasaulyje man visada labiausiai trūko šilumos. Ją galiu surasti tik čia.

Kad ir be tavęs, bet su tavo tekančiais prisilietimais, po kuriais visada galėsiu skaudžiai išlieti savo ilgai nešiotus skaudulius, nes čia yra vienintelė vieta visame pasaulyje, kur ašaras iš karto nuplauna tavimi besidedantis mano kūno temperatūros vanduo.