biteleGunilę pažadino trys senovinio laikrodžio dūžiai: bam-bam bam.
„Vilko valanda“ – pagalvojo. Žinojo – daugiau neužmigs, „tuščiomis akimis“ žiūrės į baltas lubas ir ieškos, ko nepametus; pastaruoju metu jai dažnai taip būna – ko ne kas naktį, priprato, ir, tiesą pasakius, Gunilei tokia būdravimo būsena netgi patiko: „eiti, tarsi peilio ašmenimis“ vienu metu būti ir dabartyje ir praeityje.
Gunilė jau geras dešimtmetis gyvena pas dukterėčią, nes vienatinis sūnus Jiris gyvena Arizonoje – išvažiavo pagal studentų mainų programą laikinai, trumpam ir liko: „Nieko nėra pastovesnio už laikinumą“. Gunilė niekaip negali priprasti prie miesto, nors pas Roliną jai tikrai gerai – nieko netrūksta: turi savo kambarį, gydosi pas privatų gydytoją, kiekvienais metais važiuoja į sanatoriją, porą kartų buvo Turkijoje, vieną kartą – Meksikoje. Ko daugiau norėti?... Bet (prieš „bet“ visada yra kablelis...,), bet Gunilės mintys likusią nakties dalį tėviškėje – kaime.
Lanka prie upės kvepia; „gali iš proto išeiti“, žolė tanki smaragdinė, pilna visokių žolelių ir gydomųjų ir ne – tikras „Klondaikas“ žolininkams ir užkalbėtojams, „stovi mūru“ – bus sunku pjauti, reikės talkos. Lanka tai didelė – nuo Kiaulių Peklos iki pat Katmilžio, (mažo upeliūkščio, tiksliau griovio). Talkininkams tėvukas jau padarė miežinio alaus. Pasparo (tėvuko) alus gana plačiai žinomas; „pirmakartis“ -; vienos kvortos per mažai, o trijų jau per daug... Ankstus rytas. Saulė tik mažą kraštelį parodė rasotai lankai (pievai). Į kiemą, prie uosio, jau susirinko kaimynai su vakar iškaltais dalgiais: Mrciukas (jam arti septyniasdešimt), Oklius – gal kokių trisdešimt ir Narpas „aštuoniolikinis“ – Gunilė net dabar, po tiek metų parausta (yra dėl ko). Gražu žiūrėti – keturi vyrai Pasparas (tėvukas), Marciukas, Oklius ir Narpas – vienas paskui kitą, su dalgiais ant peties, su pustais (galąstuvais) už diržo – visi aukšti, tiesūs, stiprūs, linksmi patraukia į lanką... Netoli ta lanka, gal koks puskilometris. Pasparas, iš pradžių tyliai, o paskui vis garsiau užtraukia:
„Žveng žirgelis lankoj“... jam pritaria skardūs balsai... Ir pasklinda daina toli toli – iš vienkiemio pasiekia „grupines“ (kaimo gatvę).
Jau įdienojus, Gunilė su mama eina į lanką, neša vyrams priešpiečius: ant „sprindinių“ lašinių keptą kiaušinienę, raugintų agurkų, cibulių laiškų tiesiai iš daržo, rūgusio pieno puodynėlę ir raugintos sulos ąsotį, pagardintos naminės duonos pluta. Duona iš parduotuvės nei iš tolo neprilygo Pasparienės keptai duonai, o ir tos „parduotuvinės“ duonos ne visada galėjai gauti.
Gunilė su mama jau prie vyrų. Narpas, imdamas iš Gunilės rankų sulos ąsotį, taip jai į akis pažiūrėjo – Gunilei „širdis į kulnus nukrito“, paširdžiuose „drugeliai plasnoti pradėjo“. Nebuvo kada džiaugtis tais drugeliais – reikėjo spėriai išdaužyti pradalges, o jų vyrai jau daug priraitė. Pradalgės, kvepiančios sodria žole, – storos ir jų daug – visgi, keturi vyrai nuo ankstaus ryto pjovė. Sunkoka daužyti.
Mitriai sukasi Gunilė su mama, daužo tas pradalges iki devinto prakaito, daužo jas su tam paskirtu pagaliu – Pasparas savo moteriškėms specialiai padarė; nužievino pagalius, zampopieriu (švitriniu popierium) nušveitė, kad pūslių nesutrintų. Nupjauta žolė pasiskleidžia per visą pradalgės plotą (kokius tris žingsnius) – taip greičiau išdžius. Skuba moteriškutės, nes namuose laukia pietinė ruoša; reikia pamelžti dvi karves, pašerti paršavedę ir prižiūrėti, kad ji pašyčių nenugultų (apsiparšiavo prieš tris dienas).
Švyst-švyst-švyst... Pabaigs daužyti tas nelemtas pradalges po pietų, kai vyrams atneš launagą – dabar jau įskaudo ir nugarą, ir delnus...
Narpas stipriai apkabina Gunilę, prisiglaudžia prie prakaituotos krūtinės (kažin kur ir kaip jis šiandien gyvena?..) – vyriškas kvapas jai užima žadą...
– Prie launago atnešk kvortą „pirmkarčio“...
Sieninis laikrodis sumušė penkis kartus: „Bam-bam-bam-bam-bam“...
Mielieji, atsiprašau jūsų už klaidas – tekstas neredaguotas.
