Iš bedugnės kalasi daigas

Užsimerkusi laukiu
kol tamsą, lyg tvarstį,
nuo akių nuvynios rytas,
kol tamsa, susukta į kamuolį,
nuriedės į penktą kambario kampą,
o iš bedugnės dugno,
prasikals daigas,
iškils į šitos dienos kelią.
Balto balandžio baltas pūkas
įskrido pro pravirą langą -
jis toks lengvas,
it mintys...
Kažkas užspaudžia lūpas,
kad neklabėčiau.