Pasveikti

Nustojo gėlės gėlusios -
ir vėl galiu į jas žiūrėti.
Nustojo pyktis skleistis -
ir vėl jis kažkur pasitraukė.
Tikiuosi ilgam.

Sustojo širdaskaudis
ir vėl
ir vėl.
Sugijo pati.
Ta širdis.
Mano širdis.
Tiek gėlusi.
Tiek gėrusi
pykčio piliulių.
Pasveiko.
Pasveiko.
Laikui visam.
Gyvenimui šitam.

Atsivėrė atsivėrė -
šoka dabar
laivo denyje
ir nieko
nieko nebeieško -
tik dėkoja
dėkoja,
tik linguoja
linguoja
ir viskuo atpažįsta,
kur gera,
ką rinktis,
kuo pasitikėti.
Nustojo įtarti.
Kaskart pasitarti,
kai sutiksi vis stipriau -
pamačius ką naujo.
Ar čia saugu?
Ar čia taiku?
Ar čia išbūnama,
ar tiesiog gyvenama -
stipriau ir stipriau.
Neturėjus priešmirtinės patirties,
supratus, kad ir be jos -
bus ką veikti.

Yra ką veikti.
Pasveikti.

PA-SVEIK-TI

palinksėti
palinksėti
priešais Dievo altorių,
išsakant, ko noriu.

Ir išjaučiant jau,
ko paprašiau.

Kai staiga supratau,
kad aš tai
ir gavau.


2024 04 06 Nida, Nidos meno kolonija. Kūrybinio rašymo stovykla “Iš tylos: Frida”