Blizga rasos

pro tave eina pieva
  žolynai linguoja
    jau švinta

vasara rąžosi

gal iš Saulės iškritęs
  sudužęs vanduo
    skamba ryto žaliuos baltiniuos

už kalvos
  už to vingio
    jau miestas
jau eteris krenkščia
    radijas nuperka
      užmuštą laiką

o mintis į apkasą krenta
  ir užsidengia galvą
    nuo žodžio skeveldrų

ir sapnas nugrimzta


ar galėjo išplaukti

    galėjo

tegul eina velniop
    gal nebuvo svarbus

eteris klykia

  Ukrainoj nušautas lėktuvas
    ką jis spėjo sušukti
      neklausė vairalazdė


prisiminiau sapną

skersvėjis
  trenkė bažnyčios duris

ant žolynų sudužęs vanduo
   
  supjaustė rankas