-

Kaip priprasti prie kažko, kas tau buvo įprasta, bet dabar primena kažką, ko nebėra? Tikriausiai, atrasti naują prasmę.
Kas mane pažįsta, tas žino mano pomėgį augalams - nu tik aš sugebu prisinešt vazonų ir lovelių į bendrabučio balkoną. O šiemet - ne. Nenoriu, nepatinka man tos gėlės. Ir rūpintis jomis ranka nekyla - kas tie darželiai. Ir tada mintimis praskrieja per senelių laidotuves rankomis siųstos gėlių sėklos - kad kiekvieno žmogaus darželyje pražįstų gėlės, senelio bitelėms pamaitinti ir močiutės akims pradžiuginti…
Atrodo, mestum vazoną į sieną ir baigta! Bet nesinori, baugu - juk ten augalėlis. Ir prisimenu tada žemėtas močiutės rankas, sodinančias astras, tulpes, leliljas, vilkdalgius ir kitokius dailiausius žiedus prie namų. Su tokia meile, su tokiu darbštumu ji tas gėles mylėjo! Ir per gimtadienius, rodydavos, kad tik taupo ant gėlių - vis rožės šaką ar lelijos žiedą atnešdavo, kitąkart “bukiete” netyčia atsirasdavo netgi mėtų šakos ar česnakų šaknys, bet iš tiesų - tai didžiausio močiutės turto - rankų darbo vaisiaus - dovana anūkui.
O po pasodintu jurginu senelis mane dar mažą ant rankų laikė ir sakė - jurginas - mano jaunystės gėlė! Ir pasakodavo, kaip visi Vėželiai buvo nusodinti jurginais, o mano vaizduotėje iš kelių kerų nusitiesdavo juostų juostos jurginų, atsiremiančių į mišką. O tada nuskina žiedą ir sako: “Nunešk mamai. Tik neklausęs pats neskink! ”
Ir tada supranti, kad ne su gėlėmis čia bėda, o su mintimis. Tu jas užspaudęs laikai. Tu neišjauti kažko - pyksti, liūdi, bet pamiršti - kiek daug visko sulaukei, tiek dovanų gavai! Ir (nelinkit tos pačios kančios, aišku) turbūt lig šiolei nevertintum! Gal tai Dievų Didžiojo plano dalis?
O seneliai globoja savo kitu buvimu. Mintimis ir brangiais prisiminimais. Ir nenustoja stengtis dėl mūsų.